Lapkričio 14 d. Dusetų dailės galerijoje atidaryta pirmoji poeto ir fotografo Dainiaus Dirgėlos personalinė fotografijos paroda. Didesnioji jos dalis sudaryta iš fotohaigų, kuriose fotografinį vaizdą išplečia ant nuotraukų užrašyti trieiliai – japoniškos tradicijos haiku. Taip pat autorius pristato ir fotografijų serijas „Visi šventieji“ (2014 m.), „Ant tamsos slenksčio“(2014 m.), „Apsisprendimas“ (2015 m.), „Nostalgijos“ (2015 m.)

D. Dirgėla yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetų grupės „Svetimi“ narys, poezijos antologijų „Svetimi“ (1994 m.) ir „Svetimi po 20“ (2014 m.) bendraautorius, išleidęs poezijos knygas „Pavojingi žaidimai“ (1995 m.) ir „Stebėto jo užrašai“ (el. knyga, 2013 m.) Fotografas. Fotografinis debiutas parodoje „Pinigai fotografijoje II“ (2013 m.); pelnyti diplomai įvairiuose Lietuvos bei tarptautiniuose fotografijos konkursuose; šiais metais apdovanotas RPS sidabro medaliu VIII tarptautiniame Varnos fotografijos salone (Bulgarija), tapo veiksmo fotografo kategorijos laimėtoju konkurse The 2015 EyeEm Awards (JAV). Gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ narys, klubo fotoparodų dalyvis. Dalyvauja Dusetų dailės galerijos fotografų veikloje.

Parodos atidarymo metu gausiai susirinkusius bičiulius, kolegas Dainius supažindino su savo kūryba (poezijos keliu eina jau beveik trisdešimt metų, fotografijos – penkerius); papasakojo, kas tai yra toji paslaptinga fotohaiga, kokių impulsų pastūmėtos atsirado kitos fotoserijos; pasidžiaugė, kad pirmosios kelionės į Dusetas tikslas pafotografuoti žirgus pavirto į bendravimą ir bendradarbiavimą su kitais Dusetų krašto menininkais, fotografais, mokymusi, dalyvavimu bendrose parodose, projektuose. Parodos autorių sveikinę galerijos direktorius Alvydas Stauskas, klubo „Žalias skėtis“ prezidentas Rimantas Udras, artimieji, draugai nuoširdžiai džiaugėsi Dainiaus kūrybingumu, aktyvumu, gražiais pasiekimais, įdomiais sumanymais. Jis buvo vienas iš pagrindinių iniciatorių, kurių dėka  praeitą vasarą prie Sartų ežero buvo surengta „Sartų fotovasaros“ stovykla, į kurią susirinkę fotografijos mėgėjai, dauguma jų priklausantys „Žalio skėčio“ klubui, klausėsi žymių fotografų paskaitų, fotografuodami keliavo po Zarasų rajono kraštą.

Parodos žiūrovai – skaitytojai atidžiai tyrinėjo fotohaigas, ieškojo savęs ir pažįstamų „Visų šventųjų“ ir „Nostalgijų“ serijose, o atradę stebėjosi, šypsojosi ir fotografavosi prie to kito savęs, pasilikusio praeitame laike. Paroda, kurioje tekstas ir vaizdas susilieja į vienį ir įgauna naujas prasmes, pirmoji tokia Dusetų galerijoje, o gal, anot žiūrovų, pirmoji tokia ir Lietuvoje.

O dabar – trumpas interviu su filosofinių ir žaismingų, ironiškų ir rimtų vaizdų bei tekstų autoriumi.

Žiūrovai, užėję į Tavo parodą ir pasiklydę daugiasluoksnėje vaizdų, atspindžių, žodžių erdvėje, rizikuoja iš jos neištrūkti. Ką jiems patartum?

Prisimeni senovės graikų istoriją apie Minotaurą ir jo labirintą? Ariadnė Tesėjui įdavė raudonų siūlų kamuolį – Tesėjas pririšo siūlo galą prie įėjimo į labirintą, ir paskui tas siūlas padėjo jam rasti kelią atgal. Jei savo viduje turi tą raudoną siūlą, tai visada gyvenime rasi išeitį ar išėjimą. Dar svarbu, ko ir kiek prisluoksniuota tavo paties viduje. Tad tas galimas klaidžiojimas ar pasiklydimas – tai tavo vidaus santykis su parodos vaizdais ir tekstais, galimas pasiklydimas savyje. Bet jei jauti, kad gresia padauginimas, rekomenduoju išeiti iš Dusetų galerijos prie čia pat esančio Sartų ežero ir įkvėpti gryno oro, paganyti akis ir mintis po tolumas. Tada galima vėl eiti toliau žiūrėti parodos.

Kaip reaguoja Tavo personažai, atpažinę save nuotraukose su aureolėmis? Ar tikrai manai, kad visi žmonės – šventieji?

Tie, su kuriais teko bendrauti, šypsosi. Ir kai jie šypsosi, aš tas aureoles virš jų galvų matau. Žinoma, ir šiame sakinyje, ir fotografijų serijoje „Visi šventieji“ yra didelė dozė ironijos. Visi mes savyje turime ir tamsių velniškų užkaborių, ir dalelę šventumo. Viskas priklauso nuo to, kurią savo pusę – tamsiąją ar šviesiąją – gyvenime ugdome ir atskleidžiame. Bet kokiu atveju istoriškai visi šventieji buvo tiesiog paprasti žmonės. Šventaisiais jie buvo paskelbti už savo nepaprastus gyvenimo darbus.

Kam pats jauti nostalgiją?

Iš tikrųjų jaučiu nostalgiją visiems tiems dalykams, kuriuos išreiškiau fotografijų serijoje „Nostalgijos“: taip ir neišmokau groti, šokti, ryškinti senų fotojuostų, deja, neauginu žirgų, netapau jokio sporto meistru. Dažnai kasdienybėje pasiilgstu filosofinio požiūrio į šio pasaulio daiktus ir reiškinius. Kartais mąstau apie vabzdžius kaip apie trapius organizuotų struktūrų sraigtelius. Jaučiu nostalgiją aktui pačia tyriausia nuogumo prasme, kai apnuogintas ne tik kūnas, bet ir siela. Betoninėse miesto džiunglėse stiprėja nostalgija laukų, pievų, miškų, upių ir ežerų ar pajūrio peizažui. Bet kad tos visos nostalgijos manęs neįveiktų, ginuosi nuo jų humoru ir ironija. Kol kas tai padeda.

Vienoje iš fotohaigų sužinome: „katės neskaito/ poezijos marčėnas/ joms tik praeivis“

Kokia buvo jūsų, poetų, reakcija, kai supratot, kad katės neskaito poezijos? Gal reiktų daryti atitinkamas išvadas?

Nežinau, kokia kitų poetų reakcija, bet aš asmeniškai gerai pažįstu vieną katiną, kuriam kadaise pats išrinkau vardą Dūmas… Tas katinas man visas kaip Poezija… Prisimenant klasiką, išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo… Kad neišnyktų kaip dūmai, žmonėms reikalinga poezija… O katinams… Jiems gerai, jie turi devynias gyvybes, gal todėl jie tos poezijos neskaito…

Darbas ir miegas, ko gero, atima didžiąją gyvenimo dalį. Likusi atitenka poezijai, fotografavimui, pašnekesiams su savimi, draugais bei žuvimis. Ar dar lieka laiko ir jėgų pirmiems kartams, netikėtumams, svajonių projektavimui ir realizavimui?

Yra išorinis ir vidinis laikas. Išorinį laiką su jo visuotiškai sutartomis 24 valandomis per parą nori nenori reikia optimaliai paskirstyti darbui, miegui, artimiesiems, draugams, kelionėms iš A į B ar D. O va tas visas vidinis laikas, kuris tiksi šiek tiek kitaip nei išorinis, ir yra skirtas stebėjimams ir fiksavimams, ieškojimams ir atradimams, svajojimams ir jų įžeminimams bei įkūnijimams. Dar ne visi pirmieji kartai išbandyti ir patirti – vidinio laiko jiems, tikiuosi, užteks.

Ar galėtum padovanoti haiku Dusetų žmonėms?

Mielai. Prašau:

žirgo prunkštimas
šiapus o gal anapus
Sartai rūkuose

Ačiū!

 Vilija Visockienė

Normantės Ribokaitės nuotraukos