Parodos atidarymas 2016 m. balandžio 16 d. (šeštadienį) 17 val.

Paroda veiks iki gegužės 5 d.

Parodos autoriai: Rytis Garalevičius, Meda Norbutaitė, Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė, Kornelijus Užuotas, Vilma Vasiliauskaitė, Viktorija Visockytė.

Daugiaprasmiškai skambanti paroda Trečioji karta verčia kalbėti apie tai kas yra užslėpta, apie tai kas yra už regimojo vaizdo (arba regimosios struktūros); verčia kalbėti apie tai ko apskritai nėra…

Trečioji karta skamba kaip neesanti. Trečioji karta skamba kaip kažkokia kita… Trečioji karta yra suspenduota ir nepriklausanti šiandienai. Dėl šios priežasties tikėtina, kad trečioji karta gali išsipildyti vėliau, t.y. rytoj. Šis rytojus nėra apibrėžtas. Rytojus yra tęstinis. Jis vis labiau geidžiamas. O geismas vis labiau lemia didesnę distanciją (arba senėjimą) tarp trečiosios karto (kaip praeities) ir rytojaus (kaip išsipildančios, save materializuojančios atminties). Distancijos dėka ne tik vis labiau atsiduodama išsipildymo laukimui, bet ir vis labiau pasiduodama sentimentų galiai.

Kadangi trečioji karta gali būti išpildyta (arba išsipildžiusi), dėl to ji yra pažadėta. O pažadas atsiveria kaip tai kas siejasi su laukimu. Kokiu laukimu? Šiuo atveju pažadas siejasi su suspenduotojo laukimu…

Trečioji karta gali leisti sau žaisti priešpriešomis, tokiomis kaip būtis / nebūtis, kaip gyvenimas / mirtis, kaip regimas / neregimas, kaip tapybiškas / netapybiškas, kaip reprezentatyvus / nereprezentatyvus. Kūrinių interpretacija visada kelia norą apversti šias kategorijas ir opoziciją perkelti į poziciją. Norisi ne dėl to, kad kūriniai veikia kaip tam tikras realybės kompromatas (šiuo atveju jie nieko nekompromituoja) ir ne dėl to, kad jie reprezentuoja neesančią tikrovę. Noras yra sąlygotas pačios tapybos prigimties.

Tapyba, kaip ir kiti vaizduojamieji menai siekia atverti neregimąją tikrovę ir tokiu atveju, demaskuoti (o gal ir dekonstruoti?) bet kokią tikrovės reprezentaciją, kuri suvokiama kaip aliuzija į realybę. Aliuzija į realybę šiu atveju tampa iliuzija ir yra patiriama kaip šmėkla. Drobėje veikiantis personažas, medis, upė, laukas, natiurmortas ar kūno-daikto fragmentas atstovauja kitą, neesantį laiką ir erdvę. Jie-vaizduojamieji priklauso nedabarčiai, nebūčiai. Jie-vaizduojamieji yra kūrinių centras, kuris savo struktūros atžvilgiu nėra dabartyje.

Nebuvimas dabartyje trečiąją kartą leidžia sieti su nostalgijos iškilimu. Nors nostalgiška karta veikia kaip esanti dabartyje, tačiau ji ne(be)priklauso, ne(be)priklausė ir ne(be)priklausys jokiai dabarčiai. Trečiosios kartos laikas ir erdvė, būdami kitur (kitame laike ir erdvėje), efemerišku paverčia net mūsų (žiūrovų ir vertintojų) gyvenamąją tikrovę. Pavertimo (pavergimo) aktas sugestijuoja tai, kad kiekvieno su paveikslu susitinkančio asmens (o gal ir savojo Aš?) patiriama tikrovė daugiau nėra-nebėra suvokiama kažkokia iš anksto duota tikrovė. Kiekvieno iš mūsų tikrovė yra tikrovės pajauta per kopiją (t.y. paveikslą) ir kiekvieno pajausta tikrovė yra pasipuošusi masinančia nostalgija. Absurdiška bet remiantis šiuo paradoksalumu galima teigti, kad tikroji tikrovės pajauta nepriklauso dabarčiai. Ji tik žymi dabartį, bet visada yra atsigręžusi į tai kas buvo arba tai kas dar bus. Taigi, šiuo atveju galima teigti, kad tapybos tikrovė ir tiesa tik slypi galimybėje sužadinti nostalgijos jausmą…

Menotyrininkas Remigijus Venckus

Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto

Šiuolaikinių menų katedros lektorius