Vilniaus rajone, Dūkštų apylinkėse veikiantis Karmazinų Anagamos keramikos centras šiemet antrą kartą subūrė Lietuvos menininkus į keraminių skulptūrų simpoziumą „Anagama LT“. Simpoziume dalyvavo skirtingų kartų profesionalūs keramikai: Agnė Šemberaitė, Eglė Einikytė-Narkevičienė, Algimantas Kazlauskas, Monika Gedrimaitė, Mingailė Mikelėnaitė, Egidijus Radvenskas, Eugenijus Čibinskas ir simpoziumo vadovė Beatričė Kelerienė.
Rugsėjo 11 dieną atidaryta „Anagama LT“ 2020 keramikos skulptūrų simpoziumo paroda Dusetų dailės galerijoje. Čia jau vykstančią Rygos fotografų kūrybos parodą gražiai papildė unikalūs keramikos darbai.
Atidarymo metu netrūko įspūdingų pasakojimų, kurių žiūrovai klausėsi itin atidžiai, nes tai daugeliui buvo visiškai nauji, nežinomi dalykai. Buvo ir staigmenų – Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktoriui Alvydui Stauskui  vienas iš parodos autorių, Algimantas Kazlauskas, įteikė įspūdingą ir vertingą keramikinę skulptūrą, kuri puoš mūsų dailės galerijos erdves.
Kas yra anagama, kaip joje išdegama keramika, įvairūs šio ilgo ir sudėtingo proceso metu nutinkantys netikėtumai, kinų legendos – visa tai skambėjo parodos atidaryme iš parodos autorių bei organizatorių lūpų.
Prieš keturis metus istoriniame Karmazinų slėnyje keramikė B. Kelerienė įrengė malkinio degimo keramikos aukštakrosnę. Tokio tipo krosnys pasaulyje žinomos japonišku „anagama“ pavadinimu. B. Kelerienė nuo 2003 m. studijavo keramiką Japonijoje. Gilino aukštakrosnių degimo žinias Gvatemaloje, Korėjoje, Dominykoje, Meksikoje. 2010 m. įkūrė keramikos studiją Japonijoje, Misato mieste. Tuo pačiu metu, pusę laiko praleisdama Lietuvoje, studijavo ir tyrė tradicinę Lietuvos keramiką. 2010 m. B. Kelerienei Lietuvoje suteiktas meno kūrėjo statusas. Beatričės keramikos kūriniai ne kartą laimėję ir prestižiškiausiuose Japonijos keramikos konkursuose: Toki 2014, Tanabe 2013. Autorės darbai apdovanoti asmeniniu Kyoto gubernatoriaus apdovanojimu 2014 m. Kyoto parodoje. Jai įteiktas specialus prizas tarptautiniame keramikos konkurse Mino 2014.
Karmazinų Anagama – vienintelė Lietuvoje ir viena iš keleto tokių keramikos aukštakrosnių esančių Baltijos šalyse bei Skandinavijoje. Degant keramiką anagamoje, spalvos ir faktūros išgaunamos liepsnoms „piešiant“ besilydančiais medžio pelenais. Karantino sąlygomis vykstantis simpoziumas susidūrė su specifiniais iššūkiais, kalbėjo B. Kelerienė. Bet ir šiomis sąlygomis pavyko surengti anagamos degimo technologijų seminarus ir praktikumus. Dalyviai turėjo galimybę perprasti ir įsitikinti, kad anagamos keramikos kūrimas nesibaigia kūrinių nulipdymu ir paruošimu, kaip dažnai tenka girdėti, – paskui, neva, visus stebuklus padaro anagamos krosnis. Anagama yra tik krosnis, pasakojo keramikė, o anagamos stebuklus paruošia meistrai, apgalvotai sudėdami kūrinius į krosnį ir pasirengdami degimo planą. Šiemet Lietuvos keramikai turėjo galimybę patirti, kad kūrinių išdėstymas Karmazinų Anagamoje, užtrukęs net keturias dienas, yra ypatingai svarbi proceso dalis, siekiant vienokio ar kitokio dekoro efekto. Anagamos meistrystė – tinkamai įvertinti iš kokių medžiagų padarytas darbas ir tinkamai suvaldyti malkų degimo temperatūros kaitą, liepsnų ilgį, sukurti aukštakrosnėje pakankamą pelenų kiekį, tinkamai nukreipti liepsnų liežuvius, nešančius išsilydžiusius pelenus tarp dešimčių ar šimtų darbų krosnyje. Šiemet, 114 valandų trukęs Karmazinų Anagamos degimas vyko ekstremaliomis sąlygomis – Karmazinų slėnį buvo užgulęs rūkas, viduryje degimo orai atšalo ir prisnigo. „Degant anagamą, svarbu tiksliai reaguoti į oro kaitos niuansus, ir atitinkamai valdyti degimo procesą, matyt, panašiai kaip valdant burlaivį“, – dalinasi įspūdžiais anagamos meistrė Beatričė. Po beveik savaitę trukusio degimo, pareikalavusio 30 erdmetrių specialiai atrinktų ir išdžiovintų pušinių malkų, 5 metrų ilgio Karmazinų Anagama aušo visą savaitę. Atvėrus išdegtą krosnį, rezultatais džiaugėsi visi simpoziumo dalyviai – skulptūros įgavo nepaprastų, tik anagamos keramikai būdingų spalvų ir raštų, susiformavusių iš išsilydžiusių medžio pelenų. Ypatingai įdomu, kad sąveikaujant pušies sakams ir karščiui, susidaro gintarinė glazūra. Anagamoje degimo procesas yra labai brangus ir reiklus, reikalaujantis didžiulės meistrystės ir patirties. Šiuo būdu degti kūriniai pripažįstami kaip atskira, ekskliuzyvinė kategorija keramikoje. Anagamos technika itin sudėtinga, bet leidžianti išgauti specifinį atspalvių spektrą, faktūras, suteikiančias kūriniams nepakartojamo originalumo ir ypatingo tvirtumo – tokia keramika lauko sąlygomis gali išbūti šimtus metų. Beje, šiai keramikai lietuviškas molis netinka – tokioje aukštoje temperatūroje jis tiesiog išsilydo. Tad naudojamas molis iš kalnuotų vietovių. O pats žodis „anagama“ japonų kalboje reiškia „urvas kalne“, nes krosnys buvo įrengiamos kalne, kad atlaikytų kaitros sukeltą spaudimą. Tuo galima paaiškinti, kodėl Baltijos šalyse seniau nebuvo aukštakrosnių – tiesiog ne tos gamtinės sąlygos.
Šios ypatingos keramikos darbais kviečiame pasigrožėti iki lapkričio 10 dienos.
Keraminės skulptūros simpoziumą „Anagama_LT“ remia Lietuvos Kultūros taryba.

Vilija Visockienė, nuotr. autorės