Pašnekesys Dusetų meno mokykloje apie švietimą, kūrybą ir galerijos veiklą su muzikuojančiu dailininku, dailės mokytoju, Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, pirmosios sustiprintos dailės mokymo klasės laidos mokiniu bei vienu iš dailės galerijos iniciatorių Eugenijumi Raugu.

Kas paskatino įkurti galeriją?

Tai buvo itin palankus laikas, kuomet pradėjome galvoti apie galerijos įkūrimą. Tuo metu galerijos įkūrimui buvo paruošta dirva, buvo grįžę tą dirvą ruošę žmonės. Anuomet buvo labai populiaru kurti įvairius verslus, tad mes galvojome: koks gi mūsų biznis? Mūsų biznis labiau dvasinis, be didelio finansinio atlygio. O dirbant vien pedagoginį darbą – maža turinio, norisi plėsti akiratį, parodyti kažką miesteliui, apskričiai. Būtent dėl to kilo klausimas: ką darysime toliau? Šiuo atveju įrodėme visai Lietuvai, kad galeriją galima įkurti bet kur, jei tik joje yra gero turinio, žmonių. Didelę įtaką bendram miestelio kultūriniam išprusimui turėjo sustiprintas dailės ugdymas, Dusetose dėstytas nuo 1972-ųjų. Karta iš kartos, nuosekliai, pagal gerą sistemą, netrukdant specialistams, vyko toks mokymas, tačiau jam nutrūkus viskas formavosi kitaip ir nepasakyčiau, kad judame gera linkme.

Buvote pirmosios kartos sustiprinto dailės mokymo klasėje, kaip prisimenate vykusias pamokas? Kokią įtaką šios pamokos turėjo Jums?

Šios pamokos buvo labai laukiamos, turiningos ir įdomios. Mes, vaikai, buvome labai patenkinti gaunamomis žiniomis, meniniais įgūdžiais, teorija ir kad galėjome prisiliesti prie visų sričių dailės. Pamokos buvo aukšto lygio ir vaikus labai pakylėdavo. Taip pat manau, kad sustiprintas dailės ugdymas klasėje suformavo begalinę draugystę – per kūrybą su bendraklasiais atsirado nepaprastai geras ryšys, besitęsiantis iki šių dienų. Kas penkerius metus susitinkame, o, kiek žinau, šiuolaikiniam jaunimui taip nebepavyksta. Kitas dalykas – estetinio suvokimo investicija į žmogų naudinga tuo, jog grįžta grąža. Vaikas gauna didžiulį žinių bei patirčių bagažą ir jį grąžina, nesvarbu, ar jis tampa dailininku, ar inžinieriumi. Jo mąstymas visai kito lygmens, keliais laipteliais aukščiau negu to, kuris viso to neturėjo. Tai yra įrodyta, pavyzdžiui Japonijoje, kur meninis ugdymas yra vienas pagrindinių dalykų mokymo programose – dailė yra rašoma vienu pirmųjų numeriu, o pas mus dailė paskutinė. Dusetų K. Būgos mokykloje dailė taip pat buvo pirmoje vietoje, turėjome šešias – septynias pamokas per savaitę, tad tai buvo tikrai aukšto lygio meno mokykla, kadangi dabar esančios meno mokyklos tiek pamokų neturi arba jas kur kas sudėtingiau administruoti. Mano požiūriu, šios sistemos griūtis labai nenaudinga pačiai valstybei, nes ji praranda jau minėtą grąžą. Apie estetinio suvokimo ir meninio mąstymo formą galima kalbėti labai plačiai. Japonai vaikus veda stebėti sakurų žydėjimo, mokytis suprasti grožį per žiedą… Jiems tai labai svarbu, o pas mus vaikų niekas neveda grožėtis, kai klevai raudonuoja – apie tai šiuolaikiniame pasaulyje nebegalvojama. Nemokome, kaip reikia pamatyti grožį.

Kuo panašios ir kuo skiriasi sustiprinto dailės mokymo pamokos anuomet ir šiuo metu Jūsų dėstomos meno mokykloje?

Pradėti reikia nuo pačios sistemos: sustiprinto dailės ugdymo programoje ji buvo labai nuosekli, o dabartinės meno mokyklos yra priklausomos nuo savivaldybių. Taip pat didelė problema yra ta, jog didžioji vaikų dalis yra iš aplinkinių kaimų ir juos riboja autobusų tvarkaraščiai. Mūsų laikais buvo daug lengviau, nes tai buvo bendros pamokos, o dabar vaikams tenka lankytis po pamokų. Provincijos minusas, kuris būtų puikiai ištaisomas, jei meno mokyklos taip pat turėtų autobusus ir būtų skiriamas pakankamas finansavimas. Deja, tam nėra pinigų, labai gaila, kad kultūriniams, meniniams dalykams remti nelieka lėšų. Kaip ir minėjau, jei nebus investicijos – nebus ir grąžos. Patys vaikai visada ir išlieka vaikais, nors, aišku, jie šiek tiek pasikeitė. Informaciniame laikmetyje vaiką sunkiau motyvuoti, per nudaiktėjimą pasikeitė vertybės, estetinis suvokimas jiems turėjo būti diegiamas nuolatos, o ne laikinais projektais. Kai projektų kūrimas tampa vienadieniu reikalu, neklojančiu fundamentalių valstybės pamatų, atsiranda nesusikalbėjimų, pavyzdžiui, su švietimo reformomis, kurios stovi nulinėje stadijoje. Itin svarbi iš kartos į kartą perduodama tradicija – tokio nuoseklumo reikia ir švietime, ypač dailės pamokose. Žmoguje daug ką galima pakeisti per menus, tačiau per dvasinę pusę, o ne svarstant, ar visa tai apsimoka.

Ar matote skirtumą tarp dusetiškių ir kitų, pavyzdžiui, Šiaulių, kuriuose mokėtės po mokyklos baigimo, gyventojų?

Mes su draugais pasikalbame apie dusetiškių ir greta esančių miestelių gyventojų aurą. Nežinau, kaip pasakyti, akivaizdžiai matyti sustiprinto dailės mokymo įtaka, tai suteikia tam tikros gyvybės – miestelyje ne vien parduotuvės. Studijų laikas Šiauliuose man buvo labai gera. Buvo gausu studentų, kurie mokėsi sustiprintos dailės, meno mokyklose, visi žmonės buvo vienas už kitą įdomesni. Vieni grojo, kiti rašė eilėraščius, visi tarpusavyje bendravome. Bendrabutyje vieni pas kitus eidavome į svečius. Dabar tokio bendravimo tarp studentų sunku rasti.

Kaip manote, kodėl būtent Dusetos ir Dusetų gyventojai turi tokią aurą?

Iš vienos pusės, tikrai didelę įtaką turėjo sustiprintas dailės mokymas. Kita vertus, manau, tai yra ir gyvenimo dėsnis, kuomet reikalingu laiku reikalingoje vietoje įsikuria kokie nors  žmonės. Jie čia įsikuria neatsitiktinai, ne vien dėl gamtos grožio. Jie būna kažką girdėję, kad Dusetos – tai miestelis visomis prasmėmis, o kažką tokio išgirdę, nejučiomis čia keliauja, kaip bitės, užuodusios medų. Tokiu principu viskas ir jungiasi. Manau, kad Dusetų miestelio unikalumas labiau atsiskleistų, jei daugėtų gyventojų. Deja, to kol kas nėra. Negalime atmesti ir to, jog čia graži gamta, gyvuoja Sartų lenktynių tradicijos. Dėl unikalumo žmonės vis grįžta prie galerijos ir klausia, kaip ji išsilaiko, kaip ji neužsidarė per kelerius metus? Taip jau susiklostė, tačiau galbūt ir rajono valdžia suprato, jog šį vienetą reikia įteisinti ir palaikyti. Tikrai yra unikalu, kad moksleiviai gali stebėti visas čia vykstančias parodas už ačiū, nereikia toli eiti. Kiek jie tai vertina? Sužinosime po 15–20 metų. Abstrakčiai pasakius, žmogus, pabuvęs meninėje aplinkoje, visada būna sveikesnis.

Ar miestelis pats pritraukia žmones, ištroškusius meno ir kultūros, ar tokį miestelį sukūrė čia atvykę žmonės?

To reikėtų paklausti kiekvieno čia atvažiuojančio, kodėl jie išsirenka šią vietą. Čia vėlgi, pradmuo yra gamta – tai žmogų betarpiškai veikiantis pradas. Niekas pasaulyje nėra atmetęs suvokimo, jog gamta gydo. Gamtos motyvas yra labai svarbus, o čia išties originalus kraštovaizdis – per daug nepažeistos gamtos variantas. Tai ir geografiškai gera vieta, Vilnius nėra siaubingai toli, bet vis tiek esame ramioje, atokioje vietoje, kurioje niekada nerūko juodi fabrikų dūmai.

Ką manote apie galerijos veiklą anksčiau ir dabar?

Manau, kad galerija vienodai gerai vykdė savo misiją – kito žmonės. Anksčiau atsirasdavo žmonių, kurie nenorėjo eiti į kažką nesuprantamo, bet galiausiai prisijaukino šią idėją. Čia lankomumas metai iš metų auga. Įžiūriu tokį parametrą, kad paprasti žmonės, be meninio išsilavinimo, yra įdomesni žiūrovai, nes jiems būdingas individualus požiūris, suvokimo stereotipų atmetimas. Iš tokių žiūrovų dažnai išgirsti unikalių pastebėjimų. Manau, per tai miestelio visuomenei yra daroma įtaka. Jų niekas neverčia lankytis galerijoje, tačiau jie vis tiek eina. Žiūri į darbus taip, kaip jiems patogu, taip, kaip jie juos suvokia. Įsivaizduokite, jei vaikas ar paauglys atsiduria mokykloje, kurioje mokomi tik klasikiniai dalykai, o iš jo reikalaujama tik rezultato, mokymosi mintinai, tikslių atsakymų, formulių ir jokios fantazijos – tuo žmogus ir tampa. Vėliau jis ir gyvenime neturi sprendimo būdų tam tikrose situacijose.

Kas įsiminė iš galerijos kūrimo proceso?

Prisimenu, kai buvome senosiose patalpose, dabartiniame seniūnijos pastate, buvo įdomu išvysti galerijoje besilankančių žmonių reakcijas bei samprotavimus. Dažnas ateidavo vienas, tad jį pakalbindavome, sužinodavome jo požiūrį apie buvusią parodą. Grįžtamasis ryšys yra tikrai unikalus dalykas, lankytojai pa- sakydavo labai jautrių dalykų. Kaimiečiai daugeliui atrodo neišsilavinę, tačiau jie labai jautrūs žmonės. Dažnai klausant kritikų, girdisi šabloniškumas, o kaimo gyventojai gali pora sakinių apsakyti, kaip jie supranta meną, ir tame būna daug tiesos. Prisiminimų buvo tikrai visokiausių. Su galerija augo mūsų pačių vaikai, juos ant kuprų veždavomės į parodų atidarymus – į galeriją važiuodavome kaip į gražų sambūrį. Pradėjome parodas vežti ir tolėliau, į užsienį, vykdavo plenerai – per tai užsimezgė daug draugysčių. Žmonės ieško gamtos idilijos, kurios net toje pačioje Lietuvoje nėra tiek daug. O čia yra tokių idiliškų gamtos vietų, kuriose galima medituoti.

Kas išskirtinio buvo dailės mokykloje?

Sovietiniais laikais, vyresnėse klasėse, dailės mokymas buvo demokratiškas. Anksčiau vis vien pamokos būdavo šabloniškos, nebuvo daug vietos kūrybiškumui. Dailė tapdavo tikrosios laisvės pamoka. Ten galėjome save parodyti, galvojome apie abstraktųjį meną. Mokytojai juk buvo laisvai save traktuojantys kūrėjai, o ne angažuoti, politiniai asmenys. Buvo labai žavu, prisimenu, kai dailės pamokoje vienas iš natiurmorto eksponatų buvo armonika, kurią galėjome pasiimti pamokos metu. Tais laikais buvo nesuvokiama, kad per pamoką galima veikti kažką kito, triukšmauti, groti ir panašiai. Šis mokytojas, leidęs nukrypti nuo temos, buvo Pučekas, kuris vėliau tapo ir vienu iš galerijos steigėjų. Mums, vaikams, tokios keistos laisvės suteikimas buvo labai sveikas. Taip pat važiuodavome į ekskursijas, į dailininkų dirbtuves, į Kauną, į Čiurlionio galeriją… Tais laikais vaikams tai buvo didžiulis dalykas. Šiandien, dirbant Meno mokykloje, vaikus nuvežti į Vilnių, į parodą ar į muziejų tampa daug didesnė problema – visuomet išgirsti tą patį atsakymą: „Nėra pinigų“… Anuomet žmonės turėjo tikslą, matė naudą ir šių žodžių nebuvo. Dabar to matymo nebėra, tik šis atsakymas. Manau, tai labai trumparegiška, nes tai yra pamatiniai dalykai, kurie turi būti tęsiami esant bet kokioms sąlygoms. Šiais laikais daugiau kalbame ne apie turinį, o apie pinigus.

Gal galite papasakoti apie savo kūrybą, kuriate ne tik dailės kūrinius, bet ir muziką?

Taip išėjo, jog mano kūryba susideda iš dviejų sričių. Savamoksliškai mokiausi muzikos, ji man tiek pat aktuali kaip ir tapyba, o kartais net ir įdomesnė. Labai džiaugiuosi, kad kai nusibosta tapyti, randu būdą kurti kitaip. Kūrybine prasme grojimas išsivystė per labai ilgą laiką. Pirmą kartą mėginau groti, kai kaimo šventėje kažkas paliko armoniką, o aš ją pasiėmiau ir be perstojo pradėjau tampyti. Man labai patiko, kažkas suskambo viduje, murkdžiausi garsuose, jie mane ramino. Visi įsivaizduoja, kad armonika skirta tik liaudies dainoms, tačiau aš išsikėliau sau tikslą – šį stereotipą pakeisti. Taip visą gyvenimą krėčiau muzikines kvailystes (šypsosi). Didelę inspiraciją muzikos suvokimo prasme davė Šiauliai, kadangi ten labai daug grodavau, daug diskutuodavome su bendrakursiais, važinėdavome ir į džiazo, bliuzo festivalius. Ne per seniausiai kolega pasiūlė įrašyti albumą, nuvažiavome be jokio pasiruošimo. Su Klaudijumi Petruliu grojome 14 valandų be pertraukos ir iš to įrašėme dvi kompaktines plokšteles. Apie 70 procentų viso albumo „Dusių dainos” – improvizacija. Dainose girdimi artikuliuoti garsai daugeliui sukelia klausimą, kokia tai kalba, o aš atsakau: dusių. Kai įrašėme albumą, galvojome, kaip jį pavadinti. Tada man iškilo vaikystės vaizdinys, kai balose, ežeruose, pelkėse matydavome dusias. Pradėjau galvoti apie vabalų kalbą ir nusprendžiau taip pavadinti patį albumą. Taip pat dalyvauju performansuose su šiauliečiais menininkais Uogintais, kartu esame pasirodę ir Latvijoje. Performansai labai atitinka mano paties grojimo formą, išraišką.

Banguolė Žalnieriūnaitė ir Martyna Žukaitė