Donatas Čepukas: „Visada norėjau rašyti“

„Šiandien ypatinga diena. Ypatinga, nes į Dusetas atvyko visų mūsų mylimas, gerbiamas rašytojas, ilgametis „Utenio“ laikraščio redaktorius, publicistas ,Donatas Čepukas. Ypatinga, nes jis išleido naują knygą. Tai 20 – oji rašytojo knyga. Kai mes, dusetiškiai, pavasarį lankėme autorių Utenoje, linkėdami stiprybės su viltimi sakėme, kad dar atvyksite į Dusetas, dar parašysite naują knygą, jis tik šypsojosi ir sakė: ne, ne. Mūsų palinkėjimai išsipildė. Mano rankose mažytė, nestandartinio formato knygutė labai lyrišku pavadinimu „Smilgų varpeliai.“ Ir autorius su jumis. Tad šiandien ir pakalbėsime apie knygą…“ Šiais ilgametės rašytojo draugės Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Vandos Normantienės žodžiais rugpjūčio 5 d. Dusetų kultūros centre dailės galerijoje prasidėjo rašytojo Donato Čepuko naujos, dar kvepiančios spaustuvės dažais, knygelės sutiktuvės. „Autoriaus, manau, pristatyti nereikia. Visi jį puikiai pažįsta. Tikriausiai nėra salėje žmogaus, kuris nebūtų skaitęs bent vienos D. Čepuko knygos. „Visada norėjau rašyti“, – šie žodžiai dar ir dar kartą patvirtina, kad rašymas autoriui yra didelis džiaugsmas bei dovana sau ir kitiems. Beveik visose jo knygose juntamas nepertraukiamas ryšys su Dusetų kraštu, krašto praeitimi, gyvenusiais žmonėmis, įvykiais. Ir ši jo novelė ne išimtis. Jau pats novelės pavadinimas „Smilgų varpeliai“ nusako, kad bus kalbama apie labai trapius, gležnus dalykus. Smilga – plonas, lieknas augalėlis, o varpeliai mums asocijuojasi su garsais, bažnytiniais varpeliais. Novelė parašyta užrašų, dienoraščio forma. Dienoraštyje paprastai vyrauja intymus kalbėjimas su savimi, išsisakymas, taigi ir šioje novelėje visa tai labai ryšku. Pagrindinis bruožas – būti atviru iki pačių savo sielos gelmių, atvirai ir viešai pasakoti slapčiausius asmeninius išgyvenimus, būseną, sužinojus apie savo ligą.
Dar vienas neįprastas dalykas – tai nuolat pasikartojantys regėjimai arba vizijos: gimtinės smėlinga kalvelė, nuostabaus grožio dangaus skliautas, kurio spalvą sunku nusakyti. Visa novelė sklidina liūdnos šviesos, bet yra ir vilčių. Ne kartą autorius pakartoja žodžius: laikykitės, laikytis būtina, reikia tęsti kovą – gyventi. Gyventi, nes „Gyvenimas – tai stebuklingas sūkurys“. Ją skaitant tikrai skaudės ir bus graudu, nes autorius tikras lyrikas, paliečia jautriausias skaitytojo stygas. Gilios mintys, pamąstymai apie gyvenimo prasmę, apie būties trapumą, gyvenimo laikinumą. Kaip yra sakiusi Jūratė Sprindytė, novelė kaip juodoji meleta – užsispyrusi, įnoringa. D. Čepukas jaučia novelės žanro paslaptis, žino, kad mažą formą galima sutramdyti, kad ji gali talpiai sufokusuoti labai svarbius dalykus.“
Pasveikinti mylimo rašytojo susirinko gausus būrys draugų bei ištikimų jo kūrybos gerbėjų. Jautriais prisiminimais iš kartu su Donatu praleistų jaunystės dienų dalinosi jo bičiulės Marija Atkočiūnaitė-Varenbergienė ir poetė Meilė Kudarauskaitė. Alantos klebonas Sigitas Sudentas prisiminė tuos laikus, kuomet D. Čepukas buvo išrinktas Utenos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pirmininku. Dusetų seniūnas Saulius Kėblys, sveikindamas Dusetų krašto garbės pilietį, priminė D. Čepuko svarų indėlį į miestelio gyvenimą, visokeriopą pagalbą patarimais bei konkrečiais darbais, taip pat jo kaip steigėjo, leidėjo ir rėmėjo pastangas, kurių dėka jau dešimt metų Dusetose gyvuoja laikraščiai „Dusetos“ ir „45 minutės“. Seimo nariai Algimantas Dumbrava, Rokas Žilinskas, zarasiškiai visuomenės bei politikos veikėjas Rimantas Jurevičius, Zarasų viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Jolanta Lementauskienė, taip pat Dusetų K. Būgos bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė, Dusetų K. Būgos gimnazijos direktorius Gintautas Kuzma, Dusetų meno mokyklos direktorė Dalia Deinienė, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos vadovas Alvydas Stauskas, laikraščio „Zarasų kraštas“ vyr. redaktoriaus pavaduotoja Danutė Pulokaitė, Sartų regioninio parko direkcijos vadovas Saulius Mažiulis, visuomenininkas uteniškis Almantas Raščiauskas bei kiti svečiai ėjo prie rašytojo išsakyti pačių nuoširdžiausių palaikymo, padrąsinimo žodžių, linkėdami sveikatos, stiprybės, o atgavus jėgas – parašyti dar ne vieną kūrinį!
Gėlių jūroje išsiskyrė žolynėliai, kuriuos rašytojas susigraudinęs glaudė prie krūtinės – tai bičiulės Emeritos Pučekienės padovanota smilgų puokštelė, suskinta Antažiegės pievose, tų pačių smilgų, kurios sidabru skamba novelėje. Renginio pabaigoje susirinkusieji apjuosė rašytoją gyvybės ratu ir sugiedojo giesmę „Lietuva brangi“ bei sukalbėjo bendrą maldą „Tėve mūsų“, taip dešimteriopai sustiprindami savo linkėjimų galią. Rašytojas atsidėkodamas ne tik dovanojo skaitytojams po savo knygelę, bet ir įrašė prasmingus palinkėjimus. Atrodo, smulkmena, tačiau ligoniui tai buvo tikras iššūkis, pareikalavęs daug jėgų.
Novelės „Sidabriniai varpeliai“ sutiktuvių metu dideliame ekrane stebėjome skaidres, kuriose įamžintos D. Čepuko kūrybinės ir visuomeninės veiklos akimirkos iš įvairių susitikimų su skaitytojais, kitų renginių.
Meninėje programos dalyje klausytojų sielas virpino Rusnės Kaškauskaitės fortepijonu pagroti kūriniai, Margaritos Simokaitytės ir Eglės Kuzmienės dueto bei Dusetų kultūros centro moterų ansamblio „Svaja“, vadovaujamo Janinos Kaškauskienės, sudainuoti romansai. Ištraukas iš novelės skaitė gimnazistai Kornelija Pupeikytė ir Donatas Gimbickas.
O dabar tegul kalba pats rašytojas, kuris viso susitikimo metu jaudindamasis, nuo ašarų spindinčiomis akimis, dėkojo savo ištikimiems bičiuliams ir skaitytojams: „Mieli žmonės! Senajame Testamente yra parašyta: „Žmogui duota gyvenimas ir mirtis. Ką jis pasirenka, tas jam ir bus duota“. Kai man atėjo ta gyvenimo ribinė situacija, aš pasirinkau gyvenimą… Šita novelė yra apie gyvenimo ir mirties kovą, apie ribinę žmogaus situaciją, apie jo būsenas, apie jo dvasią. Įvykių joje beveik nėra. Būsiu atviras – kai aš buvau prie gyvenimo ribos, švystelėjo tokia mintis, kad reikia parašyti atvirai, neslepiant, apsinuoginant, kokios gi yra išėjimo minutės, kokios yra akimirkos, kai artėja susitikimas su Dievu. Ilgai negalėjau pradėti, neleido jėgos. Kai pavasarį pajutau ne pagerėjimą, o būsenos palengvėjimą, nebenorėjau praleisti progos. Ir per kelias dienas parašiau ir atidaviau leidyklai šią knygelę. Kodėl ji yra tokio nedidelio formato? Šitą novelę aš rašiau savo laidotuvėms, kad būtų ką žmonėms padalinti, atiduoti į rankas, kad jie parėję namo perskaitytų ir pagalvotų, o ką gi išeinantysis norėjo pasakyti? Norėjau parašyti amžinas tiesas… Mielieji, aš čia atvažiavau ir dar su kitu reikalu, ne vien dėl knygos. Atvažiavau nusilenkti savo gimtinei Antažiegėje, jos kalneliams ir kloniams, Dusetų krašto žemei ir jos žmonėms. Nusilenkti dėl to, kad aš nuolat jutau šio krašto žmonių pagarbą, artumą. Visa tai yra man labai brangu. Ir šiandien – mes čia sėdime, o nematoma gija sieja mus vieną su kitu, sieja bendrystės, gerumo gija, ir tai nuostabu! Ačiū jums mielieji, kad jūs čia, kartu su manimi. Man gera su jumis. Sakėte: „Pabūsit jūs pusvalandį Dusetose, atsigausite.“ Neapgavote savo šitais pažadais. Ačiū!
Štai atėjo tos akimirkos, kai aš privalau atsisveikinti su jumis visais. Labai gaila, kad neilgą laiko tarpsnį aš praleidau su jumis, neilgą, bet jis buvo vertas šimtmečių. Jis buvo labai malonus, jis buvo labai turiningas. Kaip pasakytų iš šalies žiūrintis – jis buvo labai gražus! Aš tikiuosi, kad ne mano vieno sieloje jis paliko bendrystės jausmą, bet nors mažą trupinėlį, nors krislelį ir jūsų sielose paliko, paliko kaip užkratą, kaip gyvą pėdsaką. Gaivinkit šitą bendrystės užkratą, šitą gerumą, atidumą, meilę, pagarbą vienas kitam ir bus jums lengviau ir geriau gyventi! Toks mano pamokymas atsisveikinant. O dabar dar kartą aš jums lenkiuosi ir tariu nuoširdžiausią ačiū.“

Vilija Visockienė

Nuotraukos Alvydo Stausko