Nors grafikė, iliustratorė bei Lietuvos dailininkų sąjungos narė Birutė Zokaitytė gimė ir užaugo Vilniuje, menininkė puikiai prisimena Dusetose praleistą vaikystę. Apie laiko, praleisto Dusetų mieste, įtaką, meno pamokų reikšmę ir menininkų bendruomenes kalbėjomės Užupio meno inkubatoriuje aidint instaliacijos garsams bei aplinkui vaikštant menininkams.

Esate vilnietė, tačiau vaikystę praleidote Dusetose, keletą klasių mokėtės Dusetų K. Būgos gimnazijoje. Kaip tai nutiko bei kokią įtaką tai turėjo Jūsų gyvenimui?

Labai gerai prisimenu visą tą laiką. Mane Dusetose augino seneliai, netoli žirgyno esančiame Didžiadvario kaime. Kadangi mano mama manęs susilaukė dar būdama studentė, močiutė mane dar kūdikį atsivežė į Dusetas ir išleido mamą pabaigti mokslus. Šis kraštas man faktiškai yra kaip gimtinė, nors aš esu gimusi Vilniuje. Tėvai parsivežę mane atgal į Vilnių bandė leisti į darželį, tačiau užteko ten pabūti tik mėnesį – darželin eiti ilgiau labai nenorėjau, tad manęs pasiimti atvažiavo močiutė. Mano močiutė buvo pieno laborantė, darydavo pieno tyrimus, važinėdavo pienovežiu, tad juo ir atvažiavo į patį Vilnių ir mane parsivežė! (juokiasi). Labai juokingai atrodė, bet kaip dabar atsimenu, man tai reiškė daug daugiau negu gauti gerą dovaną iš Kalėdų senelio – man tai buvo tiesiog nuostabu. Ten plytėjo mano pievos ir laukai. Susidraugavusi su melžėjomis, nešina mėlynu kibiriuku ryte eidavau melžti karvių į ganyklas, su triratuku važiuodavau į biblioteką knygų. Žodžiu, buvau visiškai savarankiška – niekas iš tikrųjų manęs nekontroliavo. Taip buvo įprasta. Šiais laikais kiekvieną vaiko žingsnį sekame, o aš ryte atsikeldavau ir išeidavau savo keliais – tai į pelkes, tai prie ežero… Neseniai buvau ten nuvažiavusi ir man sugrįžo daug prisiminimų – prie dar ledynmečio, matyt, sustumtų ežeriukų Žiego ir Žiegelio buvo pelkynai, kuriuose buvau susidraugavus su elniuku ar stirnyte – labai mieli prisiminimai… Nesiliaujantys nuotykiai ir pasivaikščiojimai ant užšalusio ežero žiemą. Dar atsimenu vieną vaiką, kuris į mokyklą atsinešdavo virtą kiaulės uodegą ir grauždavo per priešpiečius, nes jo tėtis buvo skerdikas. Man buvo toks stebuklas – aš išsivynioju savo sumuštinius, o vaikas išsitraukia kiaulės uodegą! (juokiasi). Dabar vaikai nepatiria tokių nuotykių, tad aš taip džiaugiuosi, kad man teko jų patirti. Pirmoje klasėje žiemą iš kaimų į mokyklą vaikus veždavo sunkvežimis, uždengtas brezentu, kur vaikai, sukišti tarsi bulvės, pro tarpus stebėdavo pūgą – labai įdomu. Grįžti po mokyklos aplinkkeliu užtrukdavo netrumpai – tekdavo eiti daugiau nei 3 kilometrus, tad tikriausiai eidavau iki pat pavakarių, nes pakeliui užsukdavau į svečius kur nors pavalgyti – visi buvo pažįstami. Aišku, tų žmonių jau neliko gyvų, o turbūt jų vaikai ir aš vieni kitų jau nei pažintume, nei atsimintume, tik sapnuose kartais vis iškyla tam tikri momentai – tokie sugrįžimai. Vaikystė mano kūrybai iš tikrųjų davė labai daug impulsų. Planuoju savo kūryboje panaudoti senas tų laikų nuotraukas – transformuoti jas į tam tikrus motyvus.

Kaip dabar esate susijusi su Dusetomis, kaip dažnai įsitraukiate į Dusetų dailės galerijos veiklą?

Į galerijos veiklą įsitraukiau pakviesta Alvydo Stausko. Jis tyrinėjo, domėjosi, kokie žymesni menininkai yra kilę iš šio krašto, kas yra čia augę, tad per mano mamą sužinojo ir apie mane. Pakvietė mus su savo darbais dalyvauti grupinėse parodose, o vėliau mes su mama, kaip kraštietės, surengėme ir personalinę parodą. Su Dusetomis dabar esu susijusi labiau nostalgiškais ryšiais, nes sodybą seneliai pardavė, visi kiti giminės, kurie buvo likę, mirė. Viskas labai pasikeitė, tačiau dvasinis ryšys su vieta liko. Kai ten nuvažiuoju, jaučiu visu savo kūnu ir siela, kad tai yra kaip mano namai, mano kraštas – labai jauku.

Dirbate Justino Vienožinskio dailės mokykloje, kaip Jums atrodo, kuo svarbu visiems mokytis dailės, meno?

Manau, kad tai iš tikrųjų yra nė kiek ne mažiau reikšminga pamoka nei kokia matematika ar fizika, todėl, kad menas yra apie žmogaus sielą ir saviraišką. Jeigu žmogus yra atsipalaidavęs ir sugeba išreikšti save, tai ir kitose srityse jis gebės save parodyti – menas yra apie platesnį požiūrį. Tai visa apimantis dalykas, aprėpiantis ne vieną žmogaus sritį, bet jo visumą. Iš standartinių mokyklų ateina pilni kompleksų, užgniaužti, nelaimingi, prifarširuoti įvairiausių baimių bei stereotipų vaikai, tad šalia dailės mokymo, kuris turi tiek pat taisyklių ir dėsnių kiek ir kiti mokslai, pirmiausia vaikus reikia sugrąžint į save, kad jie atsipalaiduotų, pajaustų savo aš, svarbiausia – pasitikėjimą savimi. Lygiai taip pat ir su suaugusiais, jie bijo prisiliesti prie tuščio lapo, metalo plokštės, turbūt net žymiai labiau negu vaikai, nes galvoja, kad jiems niekas nepavyks. Suaugę ateina su šimtu didesnių kompleksų ir suvaržymų, tačiau kai jie save pajaučia ir pradeda džiaugtis kaip vaikai – būna tikrai didžiausias džiaugsmas. Manau, kad tokie dalykai yra pagrindinis mokytojavimo tikslas.

Kiek domėjomės, prisidėjote ir prie Užupio respublikos kūrimo, gal galite apie tai papasakoti?

Taip, manau, jog prisidėjau, nes buvau viena iš pirmųjų naujakurių, kurie atėjo į tą vadinamą Ulica smerti (liet. mirties gatvė). Kadangi žmonės, na, aišku, buvo vargšai ir neturėjo pinigų, o butai Užupyje buvo apgriuvę, nesuremontuoti, tad tik menininkai galėjo įžvelgti, kad čia kažkas tokio. Tik jie padarė šį rajoną dabar tokį prestižinį, nes gyventi kažkokiame didžiuliame skliautuotame bute, bet kur yra bendras tualetas, normalus žmogus nenorėjo, o menininkai galėjo taip sau leisti. Tuomet čia buvo marginalų, nusikaltėlių ir girtuoklių rajonas, tačiau didžioji dalis tų vadinamų blogiečių buvo paprasti žmonės, tik tarp jų, aišku, pasitaikydavo visokių… Kas labai nuostabu, jog vėlgi menas viską apjungia ir išgelbėja – čia atėjo menininkai, prasidėjo šurmuliavimas, pradėtos rengti šventės ir jūs neįsivaizduojate, kaip, pavyzdžiui, visa romų šeima, gyvenusi viename kieme, įsijungė į pirmąjį eglutės įžiebimą: kūreno laužus, kepė šašlykus, kažkas pradėjo burti – jokio blogio, jie labai geranoriškai įsiliejo į visą šventimą ir elgėsi lyg geriausi draugai. Vėliau viskas pamažu keitėsi, prasidėjo privatizacija ir apie maždaug 2000-uosius metus čia pradėjo plėstis ir verslas. Taip yra ne vienos šalies istorijoje – pirmiausia susikrausto menininkai, kurie tarsi užuodžia gerą vietą, paskui juos ateina verslas, tas verslas menininkus išstumia, o menininkai eina tolyn, dabar slenka link Markučių ir Naujosios Vilnios, po kažkiek laiko ir ten bus taip pat – tokie dėsniai.

Kurdamos šį projektą mes ilgai galvojome apie tai, jog Dusetos galėtų būti laikomos kaimu, tačiau daugeliui yra labai sunku jas taip pavadinti, nes tai visiškai su jomis neasocijuoja – tokia stipri gali būti menininkų įtaka. Ar menininkai pastebi, jog erdvė yra kitokia, ar patys perkeičia tą erdvę į tokią, kuri patraukli visiems?

Aš galvoju, kad turi būti tam tikra harmonija, kažkokios sudedamosios to dalys. Tai ir tam tikra geografinė vieta, pavyzdžiui, vanduo – Užupis turi Vilnelę, Dusetos taip pat yra prie ežero, jaukūs užkaboriai, architektūra, tam tikras istorinis bagažas ir galiausiai tai yra energetiškai stiprios vietos. Nieko nėra šiaip sau, o menininkai yra jautrūs žmonės, kurie jaučia daugiau nei kiti, kitaip jie meno nesukurtų. Kažkas spinduliuoja, kažkas kitas, kuris yra jautresnis, pasijungia – lyg kokie elektros ryšiai, taip kaip ir medžiai, kurie elektros impulsais bendrauja šaknimis. Gyvenime viskas yra paslaptinga ir įdomu, nėra viskas taip paprasta kaip kokiame ėjime į šviesų komunizmą, kur gyvename tik vieną kartą ir dėl to esame pasiruošę išnaudoti viską, ką šis pasaulis gali mums suteikti.

Ir Dusetos, ir Užupis asocijuojasi su menininkų bendruomenėmis, bet menininkai stereotipiškai laikomi atsiskyrėliais ir individualistais. Kiek iš tikrųjų yra svarbu menininkui priklausyti bendraminčių bendruomenei?

Manau, jog tai svarbu dėl socialinių ryšių, tiesiog dėl išlikimo, tačiau vis vien kažkokį procentą menininkas turi būti vienas, pasilikti individualaus laiko. Žinau menininkų, kurie išėjo, atsiskyrė ir nors jiems itin norėjosi atsiriboti, vėliau jie vis tiek bando sugrįžti bent jau dalinai kažkuriam laikotarpiui, nes žmogus yra sociali būtybė – jam reikia dalintis. Galų gale reikia parodyt ir tai, ką sukūrei, nes kuri ne sau. Kuri, nes kažką pamatai, perleidi per save, išleidi ir tau įdomu, kaip su tuo rezonuoja kito žmogaus siela, protas. Jeigu nebus žiūrovo reakcijos, koks tuomet tikslas? Bendruomenės yra reikalingos, o susibūrus į krūvą ir buitinius dalykus būna lengviau išspręsti, nes kiekvienas gali įnešti tai, ką jis moka. Vienas moka dirbti kompiuteriu, kitas fotografuoti, trečias eksponuoti, nes vienam žmogui yra tikrai labai sunku.

Viename straipsnyje radome tokį pamąstymą, kuris kartu yra ir klausimas: „Ar miestelio likimas priklauso nuo jame gyvenančių žmonių, ar pats miestelis pritraukia tokius žmones, kurie atitinka jo dvasią?“

Na, labai filosofinis klausimas (nusišypso). Aš manau, kad gali būti ir taip, ir taip. Kaip ir minėjau, tai turi būti energetiškai svarbi vieta. Tame yra daug sudedamųjų ir manau, kad jie vienas kitą papildo – mes gyvename visoje visumoje su visais povandeniniais ežerų, miškų, pelkių gyventojais, su žvaigždėmis, magnetiniais laukais ir medžiais… Manau, kad čia yra abipusis bendradarbiavimas, tiek vietos, tiek žmogaus.

Gal galite papasakoti apie savo kūrybą ir ką planuojate ateityje?

Šiuo metu dirbu su medžiu, galima sakyti, kelmais, medžio pjūviais, bet medžių nepjaunu, kaip dabar masiškai visi pjauna, o dirbu su rąstais, iš balų ištrauktais, kuriuos apdirbu, labai gerai apdoroju ir tada darau ksilografiją – medžio raižinius. Po metų planuoju daryti didžiulę parodą. Užupyje, namo, kurį nusipirkome, rūsyje radau medžio gabalą, kuris buvo prastovėjęs nežinia kiek metų, tad aš ilgai brandinau šią mintį. Idėjos mano galvoje gimsta ir po to ilgai brandinasi, kartais net dešimtį metų, kol ateina laikas jas įgyvendinti, tad dabar aš ir įgyvendinu tai, apie ką senai galvojau. Tai yra labai kruopštus darbas, daugiausia turiu ąžuolo, tų vadinamųjų, pjūvių, o tai – labai kieta medžiaga, tad techniškai tai yra pakankamai sunku, tačiau labai įdomu. Medis pats turi savo rieves, turi atmintį, kuri yra tose rievėse, ir išraižius ant jo piešinį, visos tos rievės lieka – pats medis duoda savo rastrą, faktūrą ir tuomet jis susidubliuoja, susiklijuoja su mano mintimi, piešiniu. Na, ateityje pamatysite ir jūs, ir visi tie, kurie ateis į parodą (juokiasi).

Banguolė Žalnieriūnaitė ir Martyna Žukaitė