Evaldo Ivanausko iliuzijos mechanika


„Žemai pakibusios saulės šviesa net ir pabodusiame miesto paviršiuje išrašo unikalią įvairovę. Erozijos palytėtas asfaltas yra labai išraiškingas, kaip ir apiręs šaligatvių betonas. Tokių objektų fotografijose pakanka pašalinti atpažįstamą miesto foną ir viskas pasikeičia – mažas lopinėlis tampa panašus į didelę panoramą.“

Tokia trumpa anotacija lydi parodą „Dislokacijos“, lapkričio 8 d. atidarytą Dusetų dailės galerijoje. Joje nuotraukos, lyg ir darytos iš lėktuvo ar net iš kosmoso, bet parodos autorius panevėžietis fotomenininkas Evaldas Ivanauskas net nemano slėpti, kad tai tik  optinė iliuzija. Stebi jis žemę ne iš aukštybių, o atsiklaupęs, atsigulęs ar dar kitaip,  bet fotografijos, net ir žinant, kaip jos padarytos, kiekvieną kartą į jas žiūrint apstulbina. Paroda „Dislokacijos“ per keletą metų yra apkeliavusi daugybę miestų, pabuvojusi meno mugėje ArtVilnius’19, pelniusi įvairių reikšmingų apdovanojimų. Smagu buvo jos sulaukti Dusetose. Taip pat  smagu stebėti žmonių reakcijas, kurie įėję į galeriją kelioms ar keliolikai minučių patiki didžiulio formato nuotraukų kosmine prigimtimi. Arba tuo, kad tai dykumos, kalnai, slėniai, kas tik nori – tik ne banalus pilkas Panevėžio miesto gatvių asfaltas. Fotomenininkas tokią iliuziją sukuria minimaliai apdorodamas savo fotografijas – užtenka žemo rakurso, plačiakampio objektyvo, juodo fono. Kai kuriose nuotraukose pasitelkiamas fotomontažas – įklijuojamas dangus. Dar, kaip juokėsi parodos autorius, reikia nusišluoti gatvę, kad neliktų joje išdavikiškų ženklų – nuorūkų, popierėlių, lapų. Iš pradžių nejauku būdavę su ta šluota vaikščioti, bet vėliau priprato ir jau nebekreipia dėmesio į smalsius praeivių žvilgsnius.

„Ši mano kuriama iliuzijos mechanika kyla iš vaikystės, iš tada mūsų visų turėto gebėjimo žaisti masteliais. Stalas ar smėlio dėžė tapdavo žaidimų erdve su didžiule infrastruktūra. Suaugę tą dalyką užmirštam, prisirišam prie apčiuopiamų konkrečių dalykų, mūsų asociatyvus mąstymas prigęsta. Ir jeigu pasiseka sugrįžti į tuos laikus, vienaip ar kitaip gerąja prasme suvaikėti – atsiranda tokie vaizdiniai. Kitas dalykas, dėl ko atsirado šitas ciklas – mano pomėgis šviesoraščiui. Vaikštant iš darbo namo, iš namų į darbą įprastas reginys netampa nuobodus, nes šviesa tam pačiam atsibodusiam kelio motyve visada išrašo kažkokį unikalų peizažą. Tad ir kilo noras parodyti, kas man matosi, kas mane džiugina ir taip atsirado šis ciklas. Jo pats pirmas darbas sukurtas jau prieš dešimt metų“ – taip savo darbų ciklą apibūdino E. Ivanauskas parodos atidarymo metu.

Ant kiekvienos nuotraukos išspausdinta ne tik data ir laikas, kada ji buvo padaryta, bet ir tikslios vietovės koordinatės. Galima jas įvesti į telefoną ir gana tiksliai surasti tos ar kitos dislokacijos vietą. Tiesa, niekas negarantuos, kad ten nuėję pamatysite tokį patį vaizdą – laikas, lietus ir žmonės ardo arba užlygina Evaldo įamžintus asociatyvius peizažus ir jie lieka tik fotografijoje.

Fotomenininką su vieninga, išgryninta ir išgyventa paroda sveikino Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, kolegos ir bičiuliai iš Panevėžio, dusetiškiai žiūrovai. Išsamiai fotografijas pakomentavo architektas, fotografas Gintautas Kažemėkas: „Nuostabiausias dalykas  – maži dalykai mūsų mintyse pavirsta kažkuo labai labai dideliu, labai aiškiai išreikštu – be atsitiktinumų, su labai tiksliai sukurtu įspūdžiu. Drįsčiau paprieštarauti, kad tai nėra žaidimas, tai – pakankamai gili tema. Mažos dalelės virtimas labai didele – tai vienas iš sudėtingiausių uždavinių saviugdoje bet kurioje religijoje, tikėjime, visame kame. Kas yra mažas ir kas yra didelis? Toks klausimas skatina mus drąsiau apie tai galvoti, drąsiau pastebėti kituose dalykuose tokį sąryšį. Siūlyčiau šią peizažų gamą praplėsti, tęsti – tai nesibaigianti tema.“

Išklausęs filosofinės savo darbų ciklo interpretacijos, Evaldas dėkojo Gintautui už netikėtą originalų žvilgsnį ir pa(si)žadėjo pagalvoti apie ciklą tęstinumą, įnešant į jį dar daugiau paslapties. Tad tikėkimės sulaukti ir kitos parodos, kurioje bus dar daugiau kažko nerealaus, nunešančio „stogą“ magišku realizmu.

Paroda veiks iki gruodžio 8 d.

Vilija Visockienė