Jurginės Eiveniuose. 2019 m. video akimirkos.


Balandžio 27 d. Kultūros centro Dusetų dailės galerijos etnografė Sigita Gudonienė su savo vadovaujamų folklorų kolektyvų „Sartukas“ piemenukais, „Du sietai“ merginomis ir moterimis, kaimo kapelos muzikantais Stasiu Mažeika bei Broniumi Juškevičiumi Jurginių šventę surengė Eivenių kaime, pas ūkininkus Nijolę ir Juozą Kazlus.

http://www.dusetukultura.lt/jurgines-pavasario-sutiktuves/

Prisiminkime nuotaikingas akimirkas. Videoklipe skamba Kultūros centro Dusetų dailės galerijos folkloro kolektyvo „Du sietai“ (vad. S. Gudonienė) atliekama daina. Žiūrėti čia –

Jurginės Eivenių kaime

Balandžio 23-oji – Šv. Jurgis, Jurginės (Jorė, Jūrė), Ganiklio diena

Jurginės – tai pavasario žalumos, jaunimo, žemdirbių ir arkliaganių šventė, nuo seno ypač populiari Rytų Lietuvoje. Seniau ją dar vadindavo žemdirbių Naujaisiais metais. Nuo seno šią dieną buvo švenčiama gyvulių globėjo Ganiklio ir žalumos dievo Jorio garbinimo šventė. Jorėti – reiškia augti, plisti, žaliuoti. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šios šventės sutapatintos su Jurginėmis, šv. Jurgio vardo diena. Šv. Jurgis lietuvių mene vaizduojamas kaip karys su ietimi ant žirgo, po kurio kanopomis raitosi blogio slibinas. Tai krikščionybės nešėjas, gynėjas, gyvulėlių globėjas.
Anot senolių, Jorė, arba Joris, – pavasario Perkūnas. Jis vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus, prikeliantis augaliją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė – tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, žvėrelių, globėja. Lietuvoje šv. Jurgis laikomas ir mūsų kariuomenės, jaunimo globėju, todėl Jurginių dieną švenčia ir kariškiai, jaunimo organizacijos. Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net medžio šakelę nulaužti. Tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka gali gyvate pavirsti ir visiems namiškiams užtraukti nelaimę.
Įprasta Jurginių dieną nieko nedirbti su gyvuliais, net ir važiuoti. Sakoma: jei dirbsi – gyvuliai susirgs, išmirs, laukiniai žvėrys juos išpjaus. Ypač didelė pagarba per Jorę reiškiama žirgui. Tą dieną susirinkdavo arkliaganiai, pasiruošdavo vaišių ir iki vėlumos linksmindavosi. Visa tai skirta gyvulių globėjui, vyriausiajam gyvulių ganytojui, arkliaganių užtarėjui šv. Jurgiui pagerbti. Daug kur net ir šiandien statomos koplytėlės su šv. Jurgio skulptūrėlėmis. Iki šiol daugelis senyvo amžiaus žemdirbių tiki, kad šv. Jurgis saugo jų gyvulius, laukus nuo nelaimių, ligų, piktųjų dvasių.
Š. Jurgis yra laikomas gyvulių, ypač arklių, globėju. Šv. Jurgio dieną žmonės laikė gyvulių švente. Tądien būtinai gindavo gyvulius į ganyklą. Buvo tikima, kad šv. Jurgis saugo vasaros raktus: jis gali atrakinti dangų, kad palytų, sužaliuotų žolė. Per Jurgines žmonės pirmą kartą išgena gyvulius į lauką. Gindami juos iš tvarto, tarpduryje padeda du kiaušinius. Tikėta, kad per juos pervaryti gyvuliai būsią riebūs, sveiki. Su tuo taip pat susiję įvairūs apsisaugojimo nuo raganų ir vilkų ritualai, iš kurių svarbiausias – gaidžio aukojimas. Šį rytą niekam negalima buvo išeiti iš trobos, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavo juodą gaidį, kraują išvarvindavo prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų. Vidurius dėdavo ant akmens sakydamas: „Te, Dievuli, tavo dalį!“ Mėsą virdavo pusryčiams. Kraujas buvo aukojamas ne vien geroms dvasioms, bet ir apsisaugoti nuo piktųjų.
Pirmąkart gindami į ganyklą, gyvulius nuplakdavo kadagių verba. Tikėta, kad tada gyvuliai būsią gražūs, visi pareisią namo, jokia bloga akis jų nenužiūrėsianti. Išvarydami iš kiemo bandą dar pasmilkydavo verba, kad nesirgtų, o karvės duotų daugiau pieno. Seniau šv. Jurgio dieną žmonės nešdavo į bažnyčią kiaušinių, sviesto, sūrio, pinigų ir dėdavo ant altoriaus. Kunigas laikydavo pamaldas už gyvulių sveikatą.
Yra žinoma, kad tądien valstiečiai nedirbo, o apeidavo laukus su duonos kepalėliu, dažytais kiaušiniais (vad. Jurginukais), velykinių margučių (vad. velykaičių) lukštais ir kumpio kaulais, juos užkasdavo ant ežios šv. Jurgiui, prašydavo gero derliaus, apsaugoti gyvulius nuo vilkų; parugėje vaišindavosi, žaisdavo, dainuodavo. Bažnyčioje ant altoriaus padėdavo aukų (lašinių, kumpių), dalydavo elgetoms duoną.
Jurginių rytą kepdavo duonos kepaliukus, kuriuose įkepta po penkis kiaušinius, valgydavo sviestą, sūrį, varškę, kiaušinius. Per Jurgines kai kur buvo nevalgoma mėsos ir taukų, tik žuvį. Žuvis ir duona tą dieną buvo laikomi šventu valgiu. Dabar Lietuvoje vaišinamasi duona, žuvimi, sūriu, sviestu, kiaušiniene ir žolelių arbata.
Jurginių vakarą merginos lipdavo ant tvoros ir dainuodavo:

„Jurgi, geras vakaras!

Jurgi, paimk raktus,

Jurgi, atrakink žemę,

Jurgi, išleisk žolelę,

Žolelę šilkinę,

Raselę meduotą –

Žolelė bus dėl arklelio,

Raselė dėl veršelių.“