Kovo 11-oji – proga dėkoti už laisvę

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo turėjęs teisinės galios. Aktą pasirašė LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir kiti Tarybos nariai.

Kovo 11 – oji švenčiama jau 29 metus, per kuriuos užaugo nauja, laisva karta žmonių, kurie tik iš tėvų, senelių pasakojimų, knygų ar filmų  žino apie gyvenimą sovietiniais laikais ir rezistentų pasipriešinimo kovas. Smagu, kad kai kurie jų ne tik žino istoriją, bet ir gyvena vedami patriotinių jausmų. Dusetose veikia šaulių kuopa, kurios jaunieji nariai nuolat dalyvauja renginiuose, valstybinėse šventėse. Ir šį kartą Kovo 11 – ąją keletas šaulių ėjo Garbės sargybą Dusetų Švč. Trejybės bažnyčioje Šv. Mišių metu, kurias aukojo Dusetų klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas, nešė trispalvę iškilmingoje eisenoje. Lietuvos valstybės vėliava šiais metais buvo patikėta iškelti šaulei Urtei Marcinkevičiūtei. Kartu su ja šaulių veikloje dalyvauja ir Urtės tėvelis bei brolis. Beje, Lietuvos šaulių sąjunga šiemet mini savo šimtmetį, turėdama gretose virš 11 tūkst. narių.

Dusetų Nepriklausomybės aikštėje vykusiame minėjime dalyvavę Dusetų seniūnas Saulius Kėblys, Zarasų administracijos direktorius Benjaminas Sakalauskas sveikino susirinkusius dusetiškius, linkėjo jiems ir jų šeimoms sveikatos, sėkmės, ragino aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Dusetų seniūnas džiaugėsi, kad mieste pastebimai padidėjo namų, prie kurių pakabintos plevėsuoja trispalvės per visas valstybines šventes.

 Po minėjimo visas būrys pakiliai nusiteikusių dusetiškių įsiamžino bendroje nuotraukoje prie Laisvės kario paminklo, kuris 1991 m. kovo 10 d. pakilo lyg feniksas ir štai jau beveik tris dešimtmečius saugo Dusetas. 1989 m. prasidėjus Tautiniam atgimimui buvo išreikštas dusetiškių noras atkurti senąjį Nepriklausomybės paminklą. Tas ir pradėta daryti 1990 m. Dusetų viršaičio Algimanto Dieninio, Dusetų miesto ir apylinkės pirmininko Benjamino Sakalausko ir miesto gyventojų iniciatyva. Paminklo postamentas buvo atkastas, pastatytas į pirmykštę padėtį ir restauruotas skulptorės Elenos Kirmonienės iš Kauno.

Antroje dienos pusėje visi miestelėnai rinkosi Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje. Prieš prasidedant šventiniam koncertui, valdžios atstovai bei šauliai nuvažiavo uždegti žvakelių, sukalbėti maldos ant žuvusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę karių savanorių kapų.

Koncertą pradėjo renginio vedėja Laima Gorpinič, kuri skaitė Just. Marcinkevičiaus poeziją bei pristatė šventės svečius – Dusetų seniūną S. Kėblį, Zarasų merą Nikolajų Gusevą, Zarasų savivaldybės tarybos narį Domijaną Popovą. Po jų sveikinimų kalbėjo jaunąją kartą atstovaujantis ūkininkas, vis aktyviau visuomeninėje veikloje besireiškiantis Martynas Girčys. Jis uždavė skaudžius klausimus salėje sėdintiems jaunuoliams, klausdamas, kodėl laisvoje Lietuvoje toks tylus jų balsas, kodėl jie vengia aktyvios socialinės ar politinės veiklos, ko jie bijosi… Savo kalbą Martynas užbaigė taip pat Just. Marcinkevičiaus poezijos posmais.

Kovo 11 – osios šventės proga Kultūros centras Dusetų dailės galerija dovanojo dusetiškiams nemokamą džiazo muzikos koncertą. Klausėmės daugiainstrumentininko–improvizatoriaus, džiazo žvaigždės Vytauto Labučio improvizacijų saksofonu, Artūro Anusausko – džiazo pianisto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos džiazo katedros vedėjo, profesoriaus virtuoziško grojimo fortepijonu. Kerinčiu vokalu klausytojus sužavėjo Rūta Jakulytė – džiazo dainininkė, LMTA magistrė. Šis džiazo meistrų trio koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje. Didelės sėkmės sulaukė šių trijų muzikantų koncertas Liuksemburge metų pradžioje, ne mažesnio pasisekimo sulaukta ir Dusetose, kur žiūrovai ovacijomis ir aplodismentais ilgai nenorėjo paleisti muzikantų nuo scenos.

Pabaigai – mūsų kraštietės Indrės Klimkaitės jaukūs įspūdžiai po koncerto.

Apie laisvės vaikus ir Kovo 11-osios džiazą

„Kovo 11-osios proga Dusetų miestelis, šiemet tapęs Mažąja kultūros sostine, gavo įstabią Kultūros centro Dusetų dailės galerijos dovaną – čia koncertavo džiazo meistrai A. Anusauskas, V. Labutis ir R. Jakulytė. Sėdžiu, nemokamai (!) mėgaujuosi džiazo grandų improvizacijomis ir jaunos įstabios atlikėjos vokalu, o mintys ganosi po praeitį ir ateitį. Į pirmuosius „Vilnius jazz“ koncertus beveik prieš tris dešimtis metų prasmukdavome pusiau nelegaliai, nes nusipirkti bilietų toli gražu neįstengdavom.  Sėdėdavom su savo nutampytais megztiniais kur nors ant Profsąjungos rūmų salės laiptų ir gerte gerdavom iš džiazo trykštantį laisvės pojūtį. Šis jausmas, kaip ir Roko maršų pažadinta drąsa ir tautinis orumas, subrandino svajonę apie laisvą kuriančią Lietuvą, kuri netrukus tapo realiai apčiuopiama.

Dabar gi nuo Dusetų scenos ta jaunutė mergina, spėjusi pasimokyti Liuksemburge, Didžiojoje Britanijoje, džiazuojanti ir prancūziškai, ir angliškai, ir vengriškai, sako: esu laisvės vaikas, gimiau jau nepriklausomoj Lietuvoj. Tą patį prieš koncertą kalbėjo jaunas dusetiškis ūkininkas Martynas Girčys: Sąjūdžio negaliu prisiminti, nes gimiau jau po jo. Ir tikrai – užaugo karta, pasėta nepriklausomos Lietuvos žemėj, galinti laisvai keliauti, mokytis kone viso pasaulio mokyklose, semtis patirties, laisvai imtis verslo ar ūkininkauti, savanoriauti, kurti, dalyvauti savo miestelio, rajono, šalies valdyme. Jiems kovo 11-oji ir sausio 13-oji – šalies, bet ne jų asmeninė istorija. Bet, tikiu, ne mažiau brangi ir svarbi.

Po kelių dienų prekybcentryje akį patraukė nuolaidos… tautinei atributikai: vėliavoms, trispalvėms kepuraitėms, šalikams. Kovo 11-oji baigėsi. Bet mano džiaugsmas ir pasigėrėjimas tuo, ką turime, nesibaigia. „Ateisiu aš pavasario prisegti / Prie kiekvienų namų, prie durų kiekvienų“, – dainavo Rūta Jakulytė, laisvės vaikas. Sakykit ką norit – man labai patinka mano pavasarinė Lietuva, kartais pavasariškai pasloguojanti nuo atšiauresnio gūsio, su paaugliškais pasispyriojimais, bet tokia gabi, tokia kūrybinga, tokia jauki, tokia sava. Į nieką tavęs nekeisčiau.“

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės