„Medus ir vanilė“ rudens mozaikoje

Krentančių rudens lapų mozaikoje gražiai „įsipaišė“ grafika, piešiniai ir skulptūra – parodą „Medus ir vanilė“ Dusetų dailės galerijoje spalio 12 d. atidarė žinoma Lietuvos menininkų pora iš Kauno Greta Grendaitė ir Tomas Vosylius.

Greta Grendaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Meno istorijos ir kritikos magistras. Parodų kuratorė. Tomas Vosylius – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Skulptūros magistro laipsnis. Abu menininkai – daugybės personalinių ir grupinių parodų autoriai ir dalyviai Lietuvoje bei užsienyje.

Menotyrininkė Dovilė Stirbytė parodos anotacijoje taip apibūdina šią ketvirtąją bendrą menininkų dueto parodą: „Grafikė Greta Grendaitė ir skulptorius Tomas Vosylius (duetas „Legal Art Lovers“) pristato jau ketvirtąją bendrą parodą. Nors menininkai kuria skirtingomis raiškos priemonėmis, jų kūryba subtiliai susilieja temų aspektu. Bendrose parodose jie sukuria dialogą, gvildenantį socialines, ekologines, jėgos ir galios temas. Svarbus menininkų kūrybos rakursas yra pats žmogus ir jo patyrimai sociokultūrinėje aplinkoje; juos domina žmogaus chameleoniški virsmai, nulemti pačios šiuolaikinės visuomenės konteksto ir joje egzistuojančių socialinių vaidmenų.“

Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas parodos atidarymo metu kalbėjo, kad šių autorių kūrybos pristatymas buvo planuojamas apie trejetą metų ir štai dusetiškiai turi puikią progą pamatyti įvairią ir įdomią parodą. Ir labai gausią – jos išeksponavimas galerijoje truko net tris dienas. Greta ir Tomas išsamiau papasakojo apie savo darbus, kodėl paroda taip saldžiai pavadinta, kas juos įkvepia kūrybai. Jie dėkojo A. Stauskui už pakvietimą padaryti čia parodą, dusetiškiams  ir bičiuliams, atvykusiems į jų šventę, taip pat džiaugėsi gražiu  Dusetų kraštu, kuriame jie viešėjo keletą dienų.

Paprašyti daugiau papasakoti apie save ir kūrybą, Greta ir Tomas mielai sutiko.

Be abejo, pirmas klausimas – kodėl Dusetos?

Tomas: Pakeliui į Dusetas patys iš naujo savęs to klausėme… Greta: Dar prieš sutinkant galerijos vadovą A. Stauską, kuris mus vėliau ir kvietė keletą kartų, buvome girdėję gerus atsiliepimus apie galeriją, jos erdvę. Sudomino tas geros galerijos mažame miestukyje paradoksas. Kaip tik atėjo laikas, kai abu svarstėme, jog laikas vežti parodas į regionus užuot komfortiškai rengiant jas vis tuose pačiuose didžiuosiuose miestuose ar užsienio šalyse, kur būname kviečiami. Jau keletą metų visai neturime laiko šiaip sau turistauti dėl gan įtemptos darbinės dienotvarkės, juolab auginant mažą vaiką, kuris įspraudžia mus į nepatogų valgydinimų, migdymų ritmą. Taigi absoliučiai išmušėm save iš bet kokių komforto likučių šiuo sumanymu, nusprendėm priimti kvietimą kaip iššūkį sau, nes kai jau pasižadi, nepatogu atsitraukti, o tuo pačiu matėme tai kaip galimybę geriau susipažinti su tuo kraštu, kurio niekaip neaplankydavome. Gal tik vaikystėje būta Anykščiuose, ir nemažai lankytasi miškuose apie Molėtus. Mano giminė iš Tėvo pusės yra nuo Utenos krašto, tai apie Uteną taip pat tekę šiek tiek būti. Apie Dusetas girdėdavome Sartų ežero, žirgų lenktynių ir galerijos kontekste. Tad buvo smalsu pagaliau užpildyti tą spragą. Ir dėkojame A. Stauskui, kad specialiai suderino mums parodos laiką pačiame rudens gražume! Buvo nuostabu po parodos pasidaryti trumputes atostogas pamatant Zarasus, Anykščius ir apylinkes.

Kaip atrodo Dusetos, jų žmonės, dailės galerija akimis žmonių, išmaišiusių pusę (o gal ir daugiau) pasaulio? Koks pirmas įspūdis?

Greta: Įspūdis toks pats kaip ir visame pasaulyje. Mažų miestelių aktualijos globalėjančio pasaulio kontekste yra visur panašios. Kalbant apie parodų lankomumą mažame miestelyje, turiu patirties Belgijoje, kur šiuolaikinį meną propaguojančioje galerijoje provincijoje atidarėme tarptautinę parodą, o vietinių lankytojų, jei gerai pamenu, beveik nesulaukėme, dauguma atvyko iš Briuselio ir kt. Tai puikus pavyzdys, jog provincija gali ir turėtų siekti būti įdomia ir lankytina.

Parodos atidarymas įvyko ypač lietingą dieną, tad labai džiaugiamės, jog išvis lankytojų sulaukėme. Kaip supratome, tai buvo keletas dusetiškių bei gretimų miestelių gyventojų. Įspūdis šiltas. Buvo kvietimų užsukti į svečius, gaila, bet kol kas vaiko dienos ritmas nubraukė mums tokias galimybes. Džiugu, jog Dusetos buvo ne per tolimos atvykti ir draugams menininkams iš Daugpilio. Taip pat, išsikalbėjus, supratome, jog buvo atvykę ne tik kauniečių, bet ir vilniečių. Ne su visais spėjome pabendrauti. Akies kraštu matėme, jog dukra spėjo pabendrauti su tais, su kuo nesuspėjome mes. Tomas: Tikrai buvo ir gaila, kad nespėjome su visais susipažinti, pabendrauti, bet tuo pačiu ir labai smagu, kad lankytojų sulaukėme, lietus neatbaidė. Kiek spėta pabendrauti, įspūdis liko tikrai šiltas.

Dar apie platųjį pasaulį – kokios meno tendencijos ten šiuo metu? Kur link judama?

Plataus pasaulio meno tendencijos skleidžiasi plačiai, visomis įmanomomis kryptimis. Krypčių, srovių, skonių ir interesų įvairovė mums patinka, yra iš ko rinktis, nesame kam nors priešiški. Kai neįdomu, neini žiūrėti, patirti, arba praeini greitai, o kai sudomina, pasigilini daugiau. Gali pasirodyti, jog mokslas, technologijos turi vis daugiau įtakos meno laukui, bet, istoriškai pažiūrėjus, ta įtaka visada buvo, tiesiog pačios technologijos vystosi sparčiau, o pasaulio situacija nulemia ir su ekologija susijusios problematikos spartesnį aktualėjimą.

Medus ir vanilė – pavadinimas taip dera prie auksinio rudens… bet turbūt tai ne apie rudenį, o…

Kalbėti apie žmogų, apie save pačius be humoro, lengvos (auto)ironijos dozės atrodo per trivialu, neprasminga. Žmones apibrėžia santykiai su savimi pačiu ir su Kitu. Pavadinimas virsta lengva užuomina į tai, jog stebint šios parodos kūrinius, vertėtų ieškoti būtent to, kame ir kaip skleidžiasi tie ryšiai. Jie gali būti išsikeroję viename kūrinyje, bet gali būti ir grupėje piešinių ar skulptūrų. Išduosime visiškai buitinę pavadinimo kilmės detalę (per atidarymą nesinorėjo plėstis). Tiesiog mūsų pačių kaip poros, kurios abu individai yra aktyvūs, ir kone nuolat darbingi, santykį padeda palaikyti kai kurie bendravimo ritualai, iš kurių vienas yra arbatos gėrimas kartu. Turėjome angliškos ramunėlių arbatos su medumi ir vanile dėžutę, kurią atsidarydavome labai retai, tik tada, kai staiga kažko labai saldaus užsinorėdavo, prie jos dar ir tikro medaus pasiimdavom. Kartą kažką taip gurkšnojant ir kalbantis ėmėm juokauti iš savęs, kad priklausomai nuo situacijos, mes keičiamės rolėmis, tai vienas būname medumi, kitas vanile, tai atvirkščiai. O tada dar išlindo ir hierarchijos kontekstas, jog medus yra svarbesnis už vanilę, vanilė tik pataiso arba subjauroja (priklauso nuo skonio, konkrečios akimirkos nuotaikos ir pan.) medų. Mūsų atveju ta hierarchinė slinktis, laimei, kaitaliojasi, yra paslankumas. Bet daugeliui žmonių hierarchijos pozicijų išlaikymas ir / ar stiprinimas virsta savaime suprantamu ir itin svarbiu veiksniu net nebūtinai tai suvokiant. Pavadinimas taip ir užstrigo galvose, jau keletą metų laukė šios parodos. Nuo pat pradžių ironizuojant save dueto pavadinimu „Legal (ART) Lovers“ buvome įsitikinę, jog kuriamus personažus apjungiančiai didesnei parodai tai būtent neišvengiamai tiks. Tad viskas dėliojosi savaime, pavadinimo ieškoti nereikėjo, jį jau turėjome atsidėję, tereikėjo išlaukti. Jame apibendrintai tilpo viskas, apie ką kalbame būtent šiai parodai atrinktais kūriniais – tai sociumas, galios santykiai nuo šeimos iki gerokai didesnių institucijų, pojūčiai.

Kaip gimsta kūrinių idėjos, iš kur ateina mintys ir sumanymai?

Greta: Iš kasdienybės aktualijų, (pa)stebėjimų, refleksijų. Tomas: Netikėtai, iš eilinių situacijų, dažnai visiškai lygioje vietoje, o kartais mūsų pokalbių su Greta metu.

Esate jau nusišlifavęs menininkų duetas, puikiai sutariate kūryboje ir buityje – gal kokią paslaptį žinote, kaip tą pasiekti ir išlaikyti?

Tomas: Kiekviena situacija skirtinga ir savaip nepakartojama. Nors pradėti reiktų išgirstant prieš norint pasakyti. O ir mes patys turbūt tebesišlifuojam, kitaip nebūtų įdomu. Greta: Šlifuotis turbūt reikia visą gyvenimą. Svarbiausia – kalbėtis. Laiku ir vietoje, nelaukiant „geresnių laikų“, tiesiai, aiškiai. Ir niekada neišjungti sveikos savikritikos. Tik su ja įmanoma tobulėti ir augti. Tai svarbu ne tik kaip porai, bet ir kaip individualiems menininkams. Nebūtina atsižvelgti ir į kiekvieną išorinę kritiką. Kritikuojančiojo pasaulio suvokimas gali būti visiškai svetimas tavajam, veikia asmeniniai interesai, simpatijos – antipatijos, momentinės nuotaikos, skonių skirtybės, todėl čia reikia ir jautrumo išgirsti, priimti, ir šarvų atmesti.

Dukrytė Vaiva lydi jus visur. Dar anksti teigti, ką ji užaugusi pasirinks – ko jai linkėtumėt?

Greta: Tvirtai eiti savo pasirinktu keliu ir spėti juo mėgautis. Tomas: Išlaikyti mokėjimą džiaugtis gyvenimu, o dėl veiklos pasirinkimo – neskubėti ir rasti užsiėmimą, kuris jai tiktų. Nėra blogų.

Kaip suderinat dukros auginimą ir kūrybinį darbą?

Tomas: Jei, kaip daugeliui pavyksta, vaiką būtų galima kartais palikti senelių priežiūrai, viskas būtų normos ribose. Deja, mūsų tėvų sveikata nebeleidžia patikėti jiems pabūti vieniems su vaiku, auklės neieškome, natūraliai auginame dukrą pagal prieraišiosios tėvystės dėsnius, tai stipriai palaiko jos sveikatą ir psichologinę ramybę, auga stipri ir su geru emociniu užtaisu, tačiau visapusiškai laikantis natūralaus vaiko ritmo, kol kas tenka visą save atiduoti ir kūryba pasitraukia šonan neišvengiamai. Etapas, švelniai tariant, mums patiems nelengvas, laisvo laiko – nulis, darbinis produktyvumas ne tik meno kūrimo, bet ir elementaraus pragyvenimo prasme kol kas yra smarkiai kritęs, miego sąskaita tenka dirbti, kurti. Tačiau negalime skųstis, nes matome patenkintą augantį žmogų, o tokį kelią patys pasirinkome. Greta: Dukrai jau 1,5 m., tiek pat laiko nesu dar nė vienos nakties išmiegojusi be daugybės pabudimų. Bet kai pasikalbu, kas, pvz., augina dvynukus, susivokiu, kaip visgi mums dar yra lengva.

Ar jūsų tėvai irgi menininkai? Jei rinktumėtės savo kelią dabar, ar ką nors keistumėt?

Tomas: Kiek atsimenu, nuo vaikystės, mano mama dirbo dailininke tai vienam fabrike, tai dar kur, tapydavo aliejiniais dažais gamtoje, ypač atostogų metu. Kai jau pajėgiau, padėdavau nešti molbertą. Nors kaip vaikui buvo įspūdingiausia, kada kino teatruose guašu piešdavo filmų afišas. Tų laikų guašo sudėtyje buvo ir medaus. Greta: Mano mama iš kaimo į Kauną studijuoti atvyko labai jauna, į aukštąją mokyklą stojo būdama 17 metų. Pasakoja, kad svajojo mokytis architektūros, mėgo piešti, tačiau tėvui anksti žuvus, jas abi su seserimi augino viena mama, nebuvo lėšų ruoštis, į architektūros specialybę įstoti galėjo tik pasiturintys ir tam iš anksto pasirengę, tad beliko studijuoti statybų inžineriją. Ir mano tėvas, ir brolis inžinieriai. Mane pačią visada domino ir gamtos mokslai, biologija. Aišku, kad niekas laiko atgal neatsuks, o savo gyvenimo į ką nors mainyti tikrai nenorėčiau.

Grafika, juvelyrika, skulptūra, fotografija, tapyba, dar kažkas…? Ką dar norėtumėt išbandyti, kas labiausiai patiems jums arčiau širdies?

Greta: Tie bandymai, eksperimentai savaime ateina. Bet sunkiai save įsivaizduoju be piešimo. Piešinys man ateina ir į juvelyriką pasitelkiant emalio technikas. O kas dar bus bandoma ateityje, kas žino. Nėra tikslo eksperimentuoti vardan eksperimento, kai turi mintį turinio prasme, lygiagrečiai kažkaip su idėja ateina ir technika. Pvz., tokia technika kaip fotopolimerinė giliaspaudė apskritai talpina savyje ir piešinį, ir fotografiją, ir estampą. Skaitmeninėje spaudoje taip pat visa tai gali tilpti. Tomas: Taip, tai tik technikos, kuriomis naudojamės.

Abiems teko paragauti ir dėstytojo duonos, kokia ji?

Greta: 2015 m. visiškai atsisakiau savo docentūros VDA Kauno fakultete. Darbinė aplinka su konkrečiu vadovu priešakyje numušė tam darbui bet kokią motyvaciją. Daug savęs ten teko palikti, darbas sekėsi puikiai, o studentų tarpe visada buvo ir bus motyvuotų ir patinginčių. Tomas: Skulptūros studijos Kaune apskritai buvo ant išnykimo ribos, neatsinaujinę. Tebuvau ten kviestiniu, neetatiniu lektoriumi. Galiausiai nebeliko, kam ten dėstyti.

Japonija –  ne vieno lietuvio svajonė. Sakoma, esama kažkokio pirmapradžio ryšio tarp mūsų šalių. Greta, kuo ji jus paviliojo ir ar nekilo mintis ten pasilikti?

Greta: Šalis man pasirodė ir artima, ir tolima. Taip, pirmapradžiai ryšiai ypač juntami kaimo kultūroje per kai kurias architektūrines, interjero detales. Be to, būtų galima minėti mūsų pagonybę, jų šintoizmą, nes ten ir yra kultūrų pradinės šaknelės. Tačiau lietuviai pagonybės likučius graibsto dirbtinokai, nieko beveik nėra išlikę, kuriama kone nauja religija. Japonams jų šintoizmas yra artimesnis, budistinės šventyklos neretai net dalinasi vieninga erdve su šinto šventyklėlėmis, tas pats japonas gali užeiti ir į vieną, ir į kitą, nėra supriešinimo. Tas organiškumas atsispindi ir bendresnėje, nereliginėje kultūroje, kuriai būdingas bendruomeniškumas. Na, o aš pati mokiausi kalbos, domėjausi architektūra, piešiniu, istorija. Antrą kartą ten išvykusi metams, universitete šalia kitų disciplinų pasirinkau ir keramiką. Tai įdomi, graži šalis, liko artimų draugų, nes kalbančius jų kalba japonai priima labai šiltai, kone kaip šeimos narį. Tad grįžti ten tikrai dar norėčiau ir ne kartą, tačiau pasilikti visam laikui nematau reikalo, sava šalis man artima, kad ir su kokiomis problemomis čia tenka susidurti. Kiekviena šalis, kurioje ilgėliau pagyveni, lieka savotiškais antrais namais, atmintis kartais mesteli nostalgiškų prisiminimų ir įvairiausių istorijų.

Gal ta šalis per daug idealizuojama? Viename jūsų interviu skaičiau, kad ir ten daug sumaterialėjimo. Kaip tai pasireiškia? Ką norėtumėte „įskiepyti“ lietuviams iš japonų kultūros?

Greta: Apskritai kažko idealizavimas lydi gal daugiau paauglystės tarpsnį. Vėliau supranti, kad visur yra visaip, visi esame žmonės, apie ką ir ši mūsų paroda. Ji nėra apie tautybes, tiesiog – apie globalaus kaimo gyventoją – žmogų. Lietuviams, ilgiau pagyvenus Japonijoje, turbūt savaime „įsiskiepytų“ daugiau pagarbos Kitam ir kitokiam, juk jos nebūna per daug. O taip pat su ja susijusio elementaraus mandagumo, kurio pradžioje ten man atrodė net per daug, vėliau grįžus į savo šalį dar ilgokai krūpčiojau nuo stačiokiškumo, reikėjo laiko iš naujo apsiprasti, kad nedirgintų, ir kad pati neatrodyčiau perdėtai mandagi.

Ar nekyla noras gyvenimo didmiestyje iškeisti į buvimą arčiau gamtos?

Greta: Po truputį tvarkomės seną, apleistą sodybą netoli Kauno. Gal kada nors ir išsikelsime, galvojame apie tai. Nesame susipykę ir su miestu. Vaiką auginant dažniau lankomės parkuose, paupiuose. Su visai maža dukra jau ne kartą teko ir palapinėje po savaitę ar keletą dienų pagyventi išvykus, gamtoje. Ji nors ir mieste auginama, net kaimynų vadinama gėlininke, nes negali nepasigrožėjus, nepaglosčius bent keleto gėlių, neretai ir medžių praeiti pro tuos savotiškus daugiabučių gėlynus, skverelius. Tomas: Gamta ir gyvenant mieste ranka pasiekiama. Būna, dėl didelio užimtumo negali ištrūkti ilgėliau, murkdaisi miesto ir savo dulkėse, svajoji apie gamtos oazes. Žinoma, būtų sveikiau gyventi už miesto vien dėl švaresnio oro. Visada ilgiau pabuvęs gamtoje pagal kvapą supranti, kad jau privažiavai miestą…

Ko palinkėtumėt dusetiškiams?

Dusetiškiams kaip ir kiekvieno mažo miestelio gyventojams norisi palinkėti puoselėti jau turimas tradicijas, tačiau jomis neapsiribojant kurti naujas, kurios garsintų vietovę. Gyvai, neformaliai, pasitikint įtraukti jaunąją kartą, kad per realius veiksmus (pvz., atrandant būdų rezidencijų programoms pasinaudojant puikia gamtine lokacija) augtų miestelio kultūrinis gyvybingumas, tarptautiškumas. Vietovė nuostabi, tereikia nelaukti, kol kažką padarys kitas, o imtis pačiam ir kviesti tą kitą.

Paroda veiks iki lapkričio 4 d.

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės