„Parodoje – dar niekur nerodyta tapyba iš 9 dešimtmečio ir pastarųjų metų. Taip pat – objektai, sukurti bendradarbiaujant su skulptorium Alium Berdenkovu. Sauka nesiliauja tapęs, jei jo paklausite, jis – dailininkas ir niekas daugiau. Visi naujausi, dar nerodyti, tapybos darbai – jubiliejinėje parodoje. Tačiau pastaraisiais metais įvyko ir keletas visai netikėtų istorijų.

Pirma. Sauka paima storą lentą ir pripeckioja ją pieštuku. Atvažiuoja Berdenkovas. Jiedu užsidaro dirbtuvėje, mosikuoja rankom virš tos lentos, diskutuoja, tariasi, aiškinasi, kas kaip turėtų būti. Vakarop pripeckiota lenta drauge su Berdenkovu išvyksta į Vilnių. Paskui grįžta – piešinys virtęs reljefais. Taip pat su Berdenkovu iš Vilniaus į Dusetas privažiuoja didelių ir mažų skulptūrų, išlipusių iš Saukos paveikslų. Dabar jau Sauka užsidaręs zulina tuos reljefus, drožia, brūžina, kaišo, montuoja, klijuoja, vėliau tepa, trina ir tapo. Šitaip per porą metų gimsta šešetas keistų skulptūrinių-tapybinių darbų. Visi jie – jubiliejinėje parodoje.

Antra. Vasarą ima griūti tvarto (jau seniai paversto sandėliu, garažu ir malkine) siena. Reikia perdaryt. Meistrai dirba, o Saukos ta proga bando išsikuopti per dešimtmečius susikaupusį ir niekieno nejudintą įvairenybių kampą. Į dienos šviesą išlenda seni dviračių rėmai, lentgaliai ir šiferio lakštai, skalbimo mašina „Rīga“, į ritinius susuktos drobės. Štai jos – vietomis perdrėkstos, aptrupėjusiais pakraštėliais – užtemptos ant naujų porėmių taip pat atsidurs jubiliejinėje parodoje.“ Taip personalinę Šarūno Saukos parodą savo anotacijoje pristato menotyrininkė Monika Saukaitė.

Karšta ir tvanki vasaros popietė. Minios žmonių plūsta į Dusetas visai keliais. Koks prašalaitis tars, kad Dusetose gal kokia kraštiečių šventė, o gal atlaidai vyksta, ir bus iš dalies teisus. Šeštadienį, rugpjūčio 4 d., čia tikrai vyko savotiški meno atlaidai, į kuriuos suplūdo gal 500, gal ir daugiau žmonių – Šarūno Saukos meno gerbėjų iš visos Lietuvos. Naujasis Kultūros centras pasirodė besantis ne toks ir didelis, o dailės galerijos parodų salės – visai menkutės, nors ir talpinančios net 33 didžiulius Š. Saukos paveikslus – kol vieni žiūrovai apžiūrinėjo parodą, kiti mindžikavo už durų.
Visi žinome skambų žodinį paradoksą „baisiai gražu“ – taip būtų galima pasakyti ir apie vykstančią Š. Saukos parodą „Nerodyti seni ir nauji darbai.“ Tiesmukų baisumų joje sočiai, grožio irgi, tik jis čia išvirkščias, rodantis žmogaus vidinę pusę tiesiogine ir perkeltine prasme. Būtų čia smagaus darbelio psichologams ar medicinos studentams, nes Sauka – geriausias žmogaus sielos ir anatomijos žinovas meno pasaulyje. Yra kas veikti ir paprastam žiūrovui – jis gali uždavinėti klausimus, į kuriuos atsakymų nebus. Arba atsakinėti pats, ir visi atsakymai bus teisingi. Pats Š. Sauka per atidarymą tylėjo, nes tiek nutapius, galima ir patylėti, o ir kalbėti sunku, kai personažai klykia nuo visų sienų, perverti strėlių, laužomi, šaudomi ar kitaip pribaiginėjami. O žmonės šurmuliavo, ėjo virtinėmis ir prieš, ir po atidarymo, kaip per atlaidų procesiją, kurdami savo istorijas. Va, ko labai gaila – kad jos taip ir lieka žiūrinčiųjų galvose. Gal ne vienas siužetas būtų tikęs naujiems Saukos paveikslams.
Šiuo metu galerijoje žiūrovų kasdien sulaukiama vos ne daugiau nei per eilinį mėnesį, kuomet vyksta „normalios“ parodos. Kiek žmonių apsilankys per pusantro mėnesio, iki rugsėjo 20 d., kol vyks Š. Saukos paroda – sunku ir prognozuoti. Ačiū dailininkui ir už fantastišką parodą, ir už Dusetų garsinimą. Viename komentare FB, po parodos plakatu, užmačiau klausimą: „o kur tos dusetos“, papiktinusį Dusetose gyvenančius. Po šios parodos tokių klausimų ženkliai sumažės.
O dabar keletas momentų iš parodos atidarymo. Jame dalyvavo dailininkas Šarūnas Sauka, jo kolega ir drožtų – tapytų paveikslų bendraautorius architektas, dailininkas ir skulptorius Alius Berdenkovas. Taip pat į renginį atvyko daug menotyrininkų, kolegų dailininkų, žurnalistų.
Kultūros centro Dusetų dailės galerijos Alvydas Stauskas atidarymo pradžioje akcentavo, kad tai yra trečioji Š. Saukos personalinė paroda Dusetose. Pirmoji, kartu su tapytoja Nomeda Saukiene, įvyko 1996 metais, antroji, vien Š. Saukos, buvo surengta 2011 metais. „Žmonės labai pasiilgsta Š. Saukos kūrybos, jo parodos visada sutraukia daug žmonių“, – kalbėjo A. Stauskas. Jis priminė ir tai, kad Š. Saukos paroda yra jubiliejinė, dailininkas savo gimtadienį švęs rugsėjo 11 d.
Menotyrininkė Raminta Jurėnaitė: „Šarūno Saukos paroda Dusetose su minia žiūrovų mums parodo, kad didelis dailininkas su paroda bet kur gali padaryti meno centrą – Dusetos šiandien yra Lietuvos meno centras. Žmonės nepailsta domėtis jo kūryba, nes tai yra nepaprastai įdomus derinys tarp realizmo, simbolizmo ir fantazijos. Jo kūryba labai asmeniška ir kartu atsiremianti į bendriausius išgyvenimus apie baimę, siaubą, menininko kaip individo patirtį bet kurioje visuomenėje – ir tie dalykai yra bendri ir įdomūs visiems. Pati ta forma, kurią jis pasirenka, yra pakankamai sudėtinga, komplikuota ir reikalaujanti didelio meistriškumo, atidumo. Tokia forma daugeliui yra patraukli, nes primena senųjų meistrų kūrybą – ir šiuo atveju niekas negali pasakyti, kad menininkas ko nors nemoka ar nesugeba, kaip dažnai yra kalbama apie šiuolaikinį meną. Ji nėra atsitiktinė, o reikalinga tiems įvaizdžiams tarp realybės ir simbolio, tarp fantastikos ir realybės įprasminti, ir būtent ji yra tiltas perkelti žiūrovus į tuos sunkius ir sudėtingus įvykius. Esam visi dėkingi už tokią dar vieną parodą ir už tai, kad ta kūryba laikui bėgant kinta, kad kiekvieną kartą galima atrasti kažką kitą.“
Profesorius, VDA dėstytojas Arvydas Šaltenis: „Lekiu su mašina, karšta, visur lyg išmirę, ir staiga tokia masė žmonių susirinkusi, lyg bitės! Šarūnas ir jo kūryba yra reiškinys neeilinis, nekasdienis, gyvenime ir tapyboje, mūsų mene, nes jis šneka apie tą pusę mūsų žmogaus gyvenimo ir mūsų visuomenės, apie ką daugelis nedrįsta šnekėt. Visi laukia grožybių iš meno, o Šarūnas savo gyvenimo jausena sako apie pasąmonę, apie tamsiąsias puses, nes gyvenimas susideda iš šviesios ir tamsios, iš angeliškos ir velniškos pusės. Galima galvoti, kad Šarūnas per daug vieną pusę vaizduoja, bet tas žmogaus noras savo gėlą, savo jauseną, žmogaus gyvenimo košmariškumą, gyvenimo trumpumą rodyti– tai ir yra narsa kūrėjo. Svarbu ir tai, kaip viskas pasakoma, svarbu rasti tokią plastinę kalba, tokius ženklus, kurie leistų susimąstyti. Jis labiausiai atsiskleidžia tam stuburkauly, karkase paveikslo, struktūroje. O ar ten žaliau, ar raudoniau – ne taip svarbu, svarbiausia mintis ir giluminis žiūrėjimas. Šarūnas yra pasakojęs, kad mažas būdamas jis keliaudavo su savo tėvu Donatu Sauka, tautosakininku, rašytoju, literatūrologu į etnografines ekspedicijas. Iš tėvo jis daug ką perėmė, iš prosenelių, iš kaimo žmonių, kurie į gyvenimą žiūrėjo paprastai, sakė teisybę, nevyniodami jos vaton, nevyniodami gražuman. Tie jo paveikslai siekiasi su praeitim, su praeities tapybos karoliais, su renesansu, viduramžiais. Pas jį sulipa į paveikslus visa kultūra, kuri yra tapyboj. Jis šaunus žmogus yra, kaip ir visa jo šeima, ir Dusetoms yra laimė turėti tokį žmogų, visai Lietuvai laimė.“
Zarasų rajono vicemeras Arnoldas Abramavičius dalinosi džiugiomis naujienomis : „Mes jais didžiuojamės, Nomeda ir Šarūnu Saukomis, mūsų rajono garbės piliečiais. Prieš 23 metus Dusetų dailės galerijos įkūrimas buvo fantastika, o šiandien tai realybė, kurioje vyksta nacionalinio masto paroda. Turime ir kitą fantaziją, tik dar reikia laiko, kad ji taptų realybe – manau, taip ir bus. Zarasų miesto centre turime šiek tiek siurrealistišką pastatą, patį seniausią mieste, statytą prieš 150 metų, kuriame buvo vaistinė, policijos nuovada, daboklė, milicija, vėl policija. Dabar tai vaiduoklis. Turime padarę techninį projektą įkurti ten N. ir Š. Saukų galeriją, yra gautas Kultūros ministerijos pritarimas. Projektas yra valstybės investicijų ir nacionalinio lygio, Zarasų savivaldybė kartu su Kultūros ministerija per keletą metų sugebėtų tokią galeriją įrengti. Visada reikia svajoti!“
Profesorė, šeimos bičiulė Alina Purienė palinkėjo kuo greičiau visiems susitikti didžiausiuose pasaulio meno centrų galerijose, muziejuose, kur pastoviai būtų eksponuojami Šarūno darbai.
Dusetų seniūnas Saulius Kėblys nevargino nei dailininko, nei žiūrovų ilgomis kalbomis, o įteikė Šarūnui stiklainį naminės uogienės. Vėliau visi galėjo pasveikinti parodos autorių, pabendrauti su juo ar tarpusavyje. Nuoširdūs ir smagūs pokalbiai tęsėsi keletą valandų– juk retai pasitaiko proga susitikti seniai besimačiusiems bičiuliams, pažįstamiems iš visos Lietuvos tokiuose neeiliniuose meno atlaiduose.

Vilija Visockienė
Nuotr. autorės