Petrui Stauskui – 100 metų!


Birželio 21 d. Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje vyko kraštiečio dailininko, Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus, muziejininko Petro Stausko (1919-2003) minėjimas ir parodos skirtos 100-osioms gimimo metinėms atidarymas, į kurį gausiai rinkosi Zarasų rajono kultūros darbuotojai, Dusetų krašto menininkai, dailininko kūrybos gerbėjai, giminaičiai. Minėjimo ir parodos iniciatorius – Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius, dailininkas, fotomenininkas Alvydas Stauskas.
Minėjimo pradžioje buvo rodomi prieš 20 metų filmuoti kadrai apie dailininką P. Stauską. Juos suskaitmenino ir į pusės valandos filmuką apjungė dusetiškis dailės pedagogas Raimondas Gapšys. Iš Kauno, Vilniaus ir Zarasų atvykę svečiai dalinosi prisiminimais apie vyrą, senelį, brolį, kolegą ir bičiulį, išskirtinę asmenybę, palikusią ryškų pėdsaką Lietuvos kultūriniame lauke P. Stauską. Jis nuo pat Dusetų dailės galerijos įkūrimo pradžios aktyviai palaikė galerijos veiklą, buvo vienas iš jos dailininkų, surengęs čia ne vieną personalinę parodą, dalyvavęs grupinėse parodose. Šioje parodoje eksponuojamose P. Stausko akvarelėse ir aliejinės tapybos darbuose daugiausiai atsispindi Dusetų krašto žmonės ir peizažas.
Minėjimo popietėje keletą muzikinių kūrinių akordeonu pagrojo Dusetų meno mokyklos mokytojo Juozo Švedo auklėtiniai Ignas Bulota ir Robertas Alaunė.
Pirmiausiai A. Stauskas prisiminimais pasidalinti pakvietė P. Stausko žmoną ir anūkę. Aldona Stauskienė savo mylimą vyrą prisiminė pačiais šilčiausiais žodžiais: „Kai susipažinau su Petru, buvau atvežta į Jaskoniškes. Mane sužavėjo tas ežerų kraštas, graži gamta, labai mieli žmonės. Aš buvau laiminga papuolusi į aukštaičių šeimą, nes aukštaičiai tikrai yra nuoširdūs žmonės.“ A. Stauskienė pasakojo apie pagarbius savo vyro santykius su jos tėvais, apie jo meilę dukrai Jurgai, deja, jau išėjusiai Anapilin, anūkei Gabrielei. P. Stauskas paskutinį kartą tėviškėje lankėsi 2002m. Anūkė architektė Gabrielė Griušytė kalbėjo, kad jai teko laimė 10 metų pabūti su seneliu, jis jai yra daug pasakojęs apie Jaskoniškes, šiame kaime ne kartą jie lankėsi kartu.
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus ilgametis direktorius, Lietuvos dailės istorikas, muziejininkas Osvaldas Daugelis po filmo peržiūros džiaugėsi tokia galimybe vėl prisiminti P. Stausko šypseną, jo aukštaitiškai lengvą natūrą, puikų lietuvišką sąmojį, kurį pasitelkęs muziejaus direktorius „nukenksmindavo“ pavojingas situacijas, o jų valdiškame darbe netrūko: „Mūsų muziejaus laimė, kad P. Stauskas dirbo direktoriumi 38 metus, ir visus tuos metus, nepaisydamas saugumiečių sekimo ir spaudimo, globojo mūsų intelektualus – grįžusius iš tremties įdarbindavo muziejuje, dažnai net nelegaliai. Jo dėka išsaugoti lietuviški pinigai, apdovanojimai, vėliavos. Pamenu, kaip vėliavos vasaros dienomis nuošalioje vietoje būdavo išskleidžiamos, išvėdinamos, paskui vėl užpilamos naftalinu ir saugiai paslepiamos stalčiuose dvigubais dugnais. Tokiu būdu išsaugota virš 500 vėliavų. Jų paroda Kaune, surengta prasidėjus Atgimimui, sutraukė tūkstančius žmonių iš visos Lietuvos. Taip pat sėkmingai išsaugoti lietuviški mediniai kryžiai – jie tuometinio Istorijos muziejaus direktoriaus J. Apuoko – Maksimavičiaus įsakymu buvo vandališkai užkasti, o M.K. Čiurlionio muziejaus darbuotojai, su P. Stausko pritarimu, naktį kryžius iškasė ir paslėpė tamsiuose saugyklų kampeliuose“.
O. Daugelis pabrėžė, kad P. Stauskas savo darbais ir meile Lietuvai svariai prisidėjo prie Nepriklausomybės atkūrimo, o savo kūryba įnešė neprilygstamą įnašą į mūsų dailės istoriją.
Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, akvarelininkas Eugenijus Nalevaika, kaip ir daugelis vakaro dalyvių, akcentavo P. Stausko unikalią savybę, išsaugotą sunkiais tremties, karo, pokario metais – niekada neprarasti gyvenimo džiaugsmo, optimizmo, savo gera nuotaika dalintis su kitais, padėti jiems. „Mes, akvarelininkų sąjungos nariai, labai laukdavom ateinančio į susirinkimus P. Stausko. Žinojom – jei jis bus, formalūs susitikimai bus linksmi, šmaikštūs, išsiskirstysim iš jų su gera nuotaika. Noriu padėkoti jam už metus, atiduotus dailininkų sąjungos Kauno skyriui, o jo artimiesiems, bičiuliams už dailininko kūrybinio palikimo saugojimą. Kiek įmanoma ilgiau išsaugokime ir tą jo mums išdalintą šilumą.“
Lietuvos dailininkų sąjungos vizualiųjų menų grupės „Individualistai“ pirmininkas tapytojas Algimantas Stanislovas Kliauga buvo artimas P. Stausko bičiulis, beveik kraštietis, nes kilęs iš netoli nuo Dusetų esančio Rokiškio, abu mokėsi toje pačioje Rokiškio gimnazijoje. Jis taip pat prisiminė 1989 m. surengtą vėliavų parodą, apie kurią sužinojo atsitiktinai ir tuoj pat išskubėjo iš Vilniaus į Kauną jos apžiūrėti, nes laikai dar buvo tokie, kad „šiandien paroda atidaryta, rytoj gali būt uždaryta“.
M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vedėja, menotyrininkė Genovaitė Vertelkaitė – Bartulienė papasakojo apie ruošiamą retrospektyvinę P. Stausko kūrybos parodą Kaune, taip pat apie būsimą filmą, kurio kūrėjai Dusetose ir Jaskoniškėse kalbino dailininko giminaičius bei jį gerai pažinojusius žmones.
Menotyrininkė, ruošiamos monografijos apie P. Stauską sudarytoja Rūta Marija Purvinaitė prisiminė P. Stauską kaip žmogų, kuris išaugino muziejų, įkūrė aštuonis jo filialus, tėviškai globojo savo suburtą gausų kolektyvą, plėtė ir kėlė kultūros lygį Lietuvoje. Kalbėdama R. M. Purvinaitė pabrėžė : „Tas projektas – leidinys, filmas, paroda – turėtų tapti visos Lietuvos kultūros neatsiejama dalimi. Prisiminkime ir didžiuokimės šia asmenybe, ypač jo kraštiečiai, palaikykime idėją įamžinti P. Stausko vardą.“
Kauno paveikslų galerijos rinkinių saugotoja Gražina Eidžiūnaitė, kuri 12 metų dirbo vadovaujama P. Stausko, prisiminė savo gerbiamą direktorių kaip žmogų, kuris buvo pilnas puikaus humoro, mokėjo išklausyti, paguosti, palaikyti ir patarti bėdai esant.
Įdomu buvo klausytis Vilniaus dailės akademijos, Kauno fakulteto Vizualaus Meno katedros profesoriaus, tapytojo, P. Stausko žento Prano Griušio atsiminimų: „P. Stauskas tos visos velniavos, tų blogybių karo ir pokario metais tiek buvo patyręs, kad mums visiems su kaupu užtektų, tačiau bendraujant su juo, gyvenant šalia niekada negirdėjau, kad P. Stauskas apie savo vargus, sunkią gyvenimišką patirtį kažkaip neigiamai atsilieptų, kaip apie ašarų pakalnę. Jis kaip geras vartininkas sugebėdavo atremti visas blogybes nuostabiu humoro jausmu.“
Zarasų mero pavaduotojas Arnoldas Abramavičius sveikino susirinkusius P. Stausko giminaičius, svečius, visus jo kūrybos gerbėjus, priminė , kad dailininko 90-mečio proga Dusetų dailės galerijos direktoriaus A. Stausko iniciatyva buvo surengtas dailės pleneras, paroda, išleistas katalogas. A. Abramavičius atkreipė visų dėmesį į prasmingą sąsają – P. Stausko 100-metis sutapo su mažosios Kultūros sostinės vardo Dusetoms suteikimu.
Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius Benjaminas Sakalauskas taip pat sveikino Stauskų giminės dinastijos atstovus, A. Stauskienei Zarasų mero N. Gusevo vardu padovanojo Aukštaitijos krašto fotomenininko Klaudijaus Driskiaus albumą „Arti Sartų“. B. Sakalauskas išvedė įdomias paraleles tarp Lietuvos miškininko, ministro Algirdo Matulionio ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus P. Stausko – abu jie užsigrūdino karo mūšiuose tarnaudami 16 – oje lietuviškoje divizijoje, abu buvo Lietuvos patriotai, nebijoję ir kasdieniame gyvenime pakovoti už savo idealus sovietmečio laikais.
Už prasmingą renginį, skirtą iškiliai mūsų krašto asmenybei, A. Stauskui padėkojo Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Danutė Karlienė.
Zarasuose gyvenantis P. Stausko brolis, buvęs Zarasų rajono vyr. agronomas Antanas Stauskas savo nuoširdžiais ir jautriais prisiminimais nepaliko abejingo nė vieno – jis prisiminė visą brolio vingiuotą gyvenimo kelią: „Petras nuo pat mažens labai mėgo meną. Dailininko talentas jį išgelbėjo tremtyje – jam teko piešti plakatus, viršininkų portretus. Brolis nepaprastai mylėjo savo kraštą, kai tik galėdavo, atvažiuodavo į gimtinę. Taip pat lankydavosi Sartų žirgų lenktynėse, kuriose nepaisydamas šalčio tapydavo skriejančius ežero ledu žirgus. Esu dėkingas savo broliui už tai, kad labai man padėjo studijų laikais.“
Renginį užbaigė A. Stauskas, kurio gyvenimui ir kūrybai giminaitis P. Stauskas padarė didžiulę įtaką: „Jaskoniškių kaime gyveno kelios šeimos, visi buvome giminės. P. Stauskas leisdavo atostogas šiame krašte. Man neišdildomą įspūdį darė tai, kaip jis meistriškai, vienu įkvėpimu nuliedavo akvarelę gamtoje anksti ryte arba vėlai vakare. Tai būdavo lyg koks stebuklas, tikra magija! P. Stausko akvarelės gaivios lyg mūsų krašto ežerai, kurie buvo pagrindinis jo čia sukurtų darbų motyvas. Mano vaikystės laikais visko trūkdavo, tad P. Stauskas atveždavo dažų, popieriaus, įvairių priemonių ir taip skatino tapyti. Jis buvo mano pirmasis Mokytojas ir kritikas.“
Po minėjimo visi buvo pakviesti pažiūrėti P. Stausko kūrybos parodos, kuriai tapybos ir akvarelės darbus iš savo asmeninių kolekcijų mielai paskolino A. Stauskienė, A. Stauskas ir Jaskoniškėse gyvenantis dailininko giminaitis Giedrius Šakalys.

Petras Stauskas gimė 1919 m. birželio 20 d. Tolovkos kaime, Samaros gubernijoje (Rusija), kur jo seneliai buvo ištremti dėl to, kad dalyvavo 1863 m. sukilime. 1922 m. Stauskų šeima sugrįžo į Zarasų kraštą, savo tėviškę Jaskoniškių kaime. Dusetose P. Stauskas lankė pradinę mokyklą, Antalieptėje – progimnaziją, o 1939 m. baigė Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnaziją, kurioje 1935-1939 m. turėjo puikų piešimo mokytoją Praną Simanavičių. Vėliau P. Stauskas mokėsi (kartu su tapytoju Algirdu Petruliu) Karo mokykloje, baigė paskutinę aspirantų laidą. 1940 m. jis išlaikė stojamuosius egzaminus į Kauno dailės institutą. Karo mokyklą perkėlus į Vilnių perėjo mokytis į Vilniaus dailės akademiją. Jaunuolis gerai piešė, todėl iš karto buvo priimtas į antrąjį kursą. Pradėtas dailės studijas 1941 m. birželio 14 d. rytą nutraukė tremtis. Iš pradžių jis atsidūrė Starobilske, o karui prasidėjus – už Uralo, Gari rajono lageriuose, Sverdlovsko srityje. Ten buvo daugybė Lietuvos inteligentų. Tame pačiame lageryje kalėjo ir keli lietuvių dailininkai: Vytautas Bičiūnas, Petras Krivickas ir Adomas Smetona. 1943 m. kovo 11 d. P. Stauskas buvo paleistas, kadangi pasirodė, jog išvežtas per klaidą, o netrukus mobilizuotas į 16 lietuviškąją diviziją. Dalyvavo karo veiksmuose, prie Katyčių, ties Tilže, buvo sužeistas. 1945 m. P. Stauskas atsidūrė Mandžiūrijoje, kur TSRS rengėsi karui su Japonija. 1946 m., kaip antro kurso studentas, buvo demobilizuotas ir tęsė dailės studijas Vilniuje. Jam dėstė J. Vienožinskis, P. Aleksandravičius, A. Gudaitis, V. Drėma ir kt. 1950 m. baigė akademiją.
1951 m. kovo mėnesį paskirtas Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriumi. Muziejui vadovavo iki 1988 m. kovo 15 d. Nors muziejus buvo ideologinė įstaiga ir dirbo ypač griežtos kontrolės sąlygomis, tačiau P. Stausko pastangomis jis išliko viena svarbiausių Lietuvos kultūrinio ir ypač meninio paveldo saugykla, kuri ne tik sugebėjo išsaugoti didžiąją dalį sukauptų turtų, bet ir smarkiai padidino savo rinkinius, paimdama saugoti tokius ryškius ir neabejotinus valstybingumo ženklus kaip Valstybės apdovanojimų rinkinį iš Prezidento kanceliarijos, visą Lietuvos („Spindulio“) pinigų kalyklos turtą, daugybę visuomeninių organizacijų vėliavų, aukščiausių sportinių apdovanojimų ir kitų brangiausių tautinių relikvijų. Per ilgus svetimos valdžios dešimtmečius visa tai pavyko išsaugoti tik prasmingo ir Lietuvai lojalaus muziejaus darbuotojų triūsu. Čia svarbi ir reikšminga ilgamečio direktoriaus P. Stausko asmenybė. Jis buvo paskirtas į darbą būdamas 32-ejų, dar jaunesnis nei jo pirmtakas Paulius Galaunė. Patyręs dramatiško likimo smūgius, jis sugebėjo išlaikyti pagrindines ir brangiausias vaikystėje įskiepytas vertybes – Tėvynės meilę ir pagarbą tradicijoms. Sugebėjo ne tik rasti kalbą su vyresniais darbuotojais, bet pasisemti, sutvirtinti ir išlaikyti senąsias muziejaus tradicijas, jo kūrybingą dvasią. Trumpai įvardijant šio laikotarpio, kurio didžioji dalis praėjo vadovaujant P. Stauskui, reikšmę, reikia priminti, kad iš Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus išaugo didžiulis dailės muziejus, Kaune įsikūręs 8 pastatuose ir turintis sektorius Druskininkuose – Čiurlionių šeimos namus ir V.K. Jonyno galeriją.
P. Stauskas 1963-1977 m. buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. P. Stauskas niekada neapleido ir savo profesijos. Nuo 1952 m. jis aktyviai dalyvavo parodose, buvo portretų meistras. Jo akvarelių šviesumas ir meistriškai įvaldyta įnoringa technika užtikrina jam vietą tarp geriausių Lietuvos akvarelės puoselėtojų. P. Stausko akvarelės tapybiškesnės ir laisvesnės už jo pirmtakų, jose mažiau dėmesio piešiniui, daugiau pagarbos teptuko ženklams, laisvam paliejimui. 1964, 1969, 1979, 1985 ir 1999 m. Kaune surengė personalines parodas. P. Stauskas mirė 2003 m. vasario 28 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Vilija Visockienė
Nuotr. autorės ir A. Stausko