Suliejusi gintarą ir juodąjį ąžuolą tarsi sujungė dviejų tautų praeitį

Dovilė Kondrašovaitė

 

Juvelyro profesija yra viena iš seniausių, mat žmonės ir gilioje senovėje mėgdavo puoštis. Panašu, kad anksčiau šį amatą vis tik dažniau rinkdavosi vyrai. Tačiau dabar juvelyriką studijuoja bei įvairių papuošalų, aksesuarų gamybos dažniau imasi dailiosios lyties atstovės. Kurti juvelyrinius dirbinius – kruopštumo, atidumo, kantrybės reikalaujantis darbas. Apie tai ar juvelyriką galima vadinti profesija, ar tai vis tik yra pašaukimas, bei juvelyrės darbą pasikalbėjome su Dovile Kondrašovaite, savo dirbtuvėse sujungusia dvi netradicines, senovę menančias medžiagas – gintarą ir juodąjį ąžuolą.

Ramybės paieškos atvedė prie juvelyrikos
D. Kondrašovaitė kilusi iš Dusetų, tačiau pastaruosius 10 metų gyvena bei kuria garsiajame juvelyrikos kvartale Birmingemo mieste Jungtinėje Karalystėje. Anot Dovilės, pastaruoju metu, 90 procentų studijuojančių juvelyriką yra merginos. O tai, kad juvelyrika tampa madingesnė profesija tarp dailiosios lyties atstovių, lemia turbūt tai, kad šiuolaikinės moterys yra žymiai drąsesnės. Dar mokyklos laikais būsima juvelyrė Dusetų K. Būgos gimnazijoje mokėsi pagal sustiprintą dailės programą. „Dailės dalykų mus mokė profesionalūs šios srities atstovai. Būdavo daug dailės pamokų, tai natūraliai kažkaip norėjosi kurti meną, užsiimti įvairiais rankdarbiais. Lankiau keramikos užsiėmimus, nuo pat vaikystės labai mėgau piešti lėles ir norėjau būti drabužių dizainere. Tam kryptingai ruošiausi iki kokios 11 klasės“, – pasakojo D. Kondrašovaitė. Dar būdama mokine, mergina dalyvavo keliuose jaunųjų dizainerių konkursuose. Viena jos pristatytų kolekcija netgi buvo įvertinta kaip organiškiausia, mat buvo sukurta iš natūralių medžiagų. „Tačiau, dalyvaudama tuose konkursuose, aš pamačiau mados užkulisius, ir tai man paliko neigiamą įspūdį. Ten daug streso, skubėjimo, šurmulio, bėgimo. Tuomet aš supratau, kad visa tai ne man“, – pasakojo pašnekovė. Tada, kaip sakė Dovilė, ir prasidėjo ramesnės aplinkos, labiau tinkančios jos būdo žmogui, paieškos, atvedusios prie juvelyrikos. Mergina dar kurį laiką svarstė ir apie keramiką. Tačiau juvelyrika merginai atrodė paslaptingesnė, todėl traukė labiau. „Juvelyrika yra ta sritis, kuri ganėtinai arti mados ir tuo pat metu leidžianti kūrėjui dirbti vienam sau. Tačiau man ir dabar patinka keramikos užsiėmimai, mielai juos lankyčiau. Tuo labai nustebinu kolegas juvelyrus. Mat vyrauja tokia nuomonė, kad juvelyro darbas ir „purvina“ keramika – tai kažkas prieštaringo“, – pasakojo D. Kondrašovaitė.

Amato išmoko tik po studijų
Dovilė dvejus metus iš eilės važiavo į atvirų durų dienas, organizuojamas Vilniaus dailės akademijos Metalo meno ir juvelyrikos fakultete Telšiuose. Pašnekovė atviravo, kad tame mieste neturėjo nei pažįstamų, nei giminaičių, taigi jautėsi lyg būtų nuvykusi į užsienį. „Ten tvyrojo tokia bohemiška aura ir pats miestas paliko romantišką įspūdį.“
Savo studijų krypties pasirinkimu Dovilė nenustebino nei buvusių mokytojų, nei šeimos narių ar draugų. Būdama ketvirtame kurse mergina išvyko studijų tęsti į Barseloną. Kaip sakė pašnekovė, tai buvo svarbus laikotarpis. „Juvelyrika yra labai platus dalykas. Viena yra – juvelyro amatas, kurį gali išmokti bet kas, kas tik turi kantrybės ir noro, na ir tam tikrus fizinius dalykus – gerą regą ir pan. Juvelyrikos amato aš išmokau tik po studijų. Visai kita yra akademinis parengimas. Juvelyrikos studijų metu mokomasi ir tapybos, ir piešimo, ir bendrų meninių dalykų bei teorijos“, – pasakojo D. Kondrašovaitė. Pašnekovė atviravo, kad iki studijų nebuvo bandžiusi kurti juvelyrinių dirbinių ir juokavo, kad tebandė nebent palankstyti aliuminio vielą. Pirmieji juvelyrės darbai gimė studijų metu. Jie buvo konceptualūs, labiau eksperimentiniai. „Tokie, į kuriuos žiūrėdama net stebiuosi, kaip aš tai padariau. Tuo metu buvo daug eksperimentų, kai iš anksto nežinai, ką kursi, tiesiog darai, kad pamatytum, kas iš to gausis“, – apie kūrybinio darbo pradžią pasakojo pašnekovė.

Gintarą ir juodąjį ąžuolą suliejo į vieną visumą
Baigusi juvelyrikos studijas dusetiškė nusprendė laikinai išvykti į Birmingemą ir apsistoti juvelyrikos kvartale. Tas laikinumas, kaip juokavo pašnekovė, jau tęsiasi 10 metų. Birmingemas yra Jungtinės Karalystės juvelyrikos širdis. Čia visos paslaugos, būtinos juvelyrikai – prabavimas, liejimas ir kita reikiama bazė – vienoje vietoje. „Šiame mieste tvyro savita dvasia. Mane žavi tai, kad čia matau žmones, einančius gatve su prijuostėmis ir juodomis rankomis. Atvykusi čia nieko nepažinojau, neturėjau jokių pažinčių ar kontaktų. Tačiau pati bendruomenė Birmingeme yra ganėtinai atvira, draugiška, todėl neužtruko ilgai susipažinti su vietos žmonėmis“, – pasakojo Dovilė. Juvelyrė pradėjo kurti ieškodama savęs, savito braižo, išskirtinumo. Ieškojo, kuo galėtų būti įdomi ir kaip save galėtų reprezentuoti. Pašnekovė tikino, kad kurti metalo dirbinius su akmenimis būtų buvę pernelyg įprasta. Bandydama perprasti, kas yra įdomu ir vizualiai patrauklu, eksperimentų keliu juvelyrė atrado ir į vieną visumą suliejo dvi medžiagas – gintarą ir juodąjį ąžuolą, kitaip dar vadinamą juodmedžiu. „Gintaras – tai tokia medžiaga, kuri jau seniai naudojama papuošalų gamyboje. Todėl jau buvo toks, atrodo, pasenęs ir atsibodęs. Tačiau šiuolaikinėje juvelyrikoje gintaras nėra dažnai naudojamas. Tai man buvo labai įdomu šią medžiagą atrasti, pamatyti ją kitu kampu“, – pasakojo Dovilė. Medieną juvelyrė buvo išbandžiusi dar studijų laikais Barselonoje. Atsitiktinai atradusi užsilikusio juodmedžio ir geltono gintaro įžvelgė įtraukiantį ir įdomų dviejų spalvų kontrastą. „Juodasis ąžuolas – tai tiesiog tas pats medis, tik ilgą laiką mirkęs vandenyje. Viktorijos laikais Anglijoje ši medžiaga juvelyrikoje buvo gana plačiai naudojama. Todėl man labai buvo įdomi ta jungtis – juk gintarą aš gerai pažįstu, o anglai pažįsta tą juodąjį ąžuolą. Jų kultūroje juodasis ąžuolas buvo naudojamas ir apeigų metu. Taigi sujungus šias dvi medžiagas aš tarsi sujungiau dviejų tautų praeitį“, – kalbėjo juvelyrė D. Kondrašovaitė.

Dirbiniai primena mini skulptūras
Medžiagų savo dirbiniams juvelyrė ieško antikvariatuose, pas muzikos instrumentų gamintojus, kurie taip pat naudoja juodmedį gitarų, smuikų gamybai. Juodojo ąžuolo Dovilė yra atsivežusi netgi iš savo gimtųjų Dusetų pelkės. „Dirbant su ąžuolu, tiesiogine ta žodžio prasme paskęsti juodo medžio dulkėse. Bet gautas rezultatas mane tenkina“, – apie darbo procesą pasakojo kūrėja. Dovilė ieškojo formų, pristatydama savo darbus dalyvavo įvairiuose renginiuose, stebėjo, kaip jos darbus vertina žmonės. Ir, kaip pati sako, atradusi tą savitumą, išsiskyrė iš kitų kūrėjų bei nesunkiai rado savo vietą. D. Kondrašovaitė kuria šiuolaikinės juvelyrikos darbus, kurie iš pirmo žvilgsnio labiau primena mini skulptūras. Jos juvelyriniai dirbiniai – tai išskirtinių, dramatiškų formų segės, masyvūs žiedai. Pašnekovės teigimu, iš juodmedžio ir gintaro gimę darbai – tai tik kūrėjos vizijos. O jų formos – plaukiančios, lyg iš jūros išmesti gintarai. Juvelyrė juodmedžio ir gintaro papuošalus kuria vadovaudamasi intuityviais pojūčiais, o juos įsigyjantys žmonės turi šiuolaikinės juvelyrikos pajautimą. Juvelyrikoje, anot pašnekovės, laikas eina lyg kitoje dimensijoje. Juvelyras prie savo dirbinio gali prasėdėti valandų valandas, o apčiuopiamo rezultato dar nebus matyti. Vien juvelyrinio dirbinio modelio paruošimas užtrunka keliolika valandų. Dovilė atviravo, kad būna momentų, kai prie darbo nekyla rankos. Todėl juvelyrė vienu metu stengiasi daryti keletą skirtingų darbų. Kelias dienas dirba su juodmedžiu, paskui, norėdama pailsėti, pereina prie sidabro ir pan.

Tikisi darbus pratęsti Lietuvoje
Juvelyrė neslepia, jos darbai nėra pigūs. Kuklesnio juvelyrinio dirbinio kasdieniam nešiojimui kaina – nuo 60 svarų. Prabangesnių darbų kainos siekia per 1000 svarų. Šalia darbų iš ąžuolo ir gintaro juvelyrė kuria ir įprasto metalo dirbinius. Juvelyrika iš metalo dažniau yra klientų užsakymai. Pašnekovė neslepia, kad dirbant pagal užsakymus patiriama daugiau streso, nes nuolat tenka galvoti, ar pavyks įtikti klientui, kaip tą dirbinį įvertins klientas. D. Kondrašovaitė šiuo metu atlieka rezidentūrą Birmingemo juvelyrikos mokykloje, vis dar gilinasi į juvelyrikos amatą, nuolat semiasi žinių. Dalyvauja grupinėse parodose tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje bei kitose Europos šalyse. Savo darbus yra pristačiusi aukštos klasės juvelyrikos parodoje Barselonoje, taip pat surengusi personalinę parodą Vilniuje. Tačiau, kaip pati teigia, vis tik dar negalėtų vadinti savęs pripažinta. „Per kiekvieną renginį pristatydama savo darbus ir būdama tarp kitų kūrėjų jaučiu nerimą, galvoju, kad mano darbai nėra tokie ypatingi. Tačiau sulaukus pliūpsnio teigiamų atsiliepimų ir vertinimų pajuntu norą vis labiau pasitempti“, – kalbėjo juvelyrė. Ateityje juvelyrė, kurianti dirbinius iš juodojo ąžuolo ir gintaro, norėtų grįžti į Lietuvą ir daryti tai, ką jau daro dešimtį metų. „Nors čia, kur gyvenu, ta pati Europa, bet tie kultūriniai skirtumai, nors ir nedideli, yra juntami. Todėl galvoju, kad visur gerai, bet namuose geriausia“, – baigdama pokalbį sakė juvelyrė Dovilė Kondrašovaitė.

Daiva ČEPĖNIENĖ
„Utenos apskrities žinios“

Nuotr. iš D. Kondrašovaitės asmeninio albumo