Fotografijos ir tapybos paroda, birželio pradžioje atidaryta Dusetų dailės galerijoje – neeilinė ir išskirtinė. Joje darniai sugyvena nespalvota klasikinė fotografija ir tapyba. Kitaip ir būti negali, nes parodos autoriai – tėvas ir sūnus Genadijus ir Aurelijus Kovaliovai.
Aurelijus Kovaliovas gimė 1974 m. Dusetose. 2001 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė vitražo specialybę ir įgijo bakalauro laipsnį. Nuo 2002 m. gyvena ir dirba Londone. Kūryba lyg spalvingas vėjo gūsis į jo gyvenimą įsiveržė po ilgo tylos tarpo prieš keturis metus, ir per juos dailininkas jau nutapė nemažai paveikslų, o 2019 metais Ukmergėje surengė pirmąją personalinę tapybos parodą. Karantinas sutrukdė autoriui atvykti į Dusetose atidarytą jo ir tėvo bendrą parodą, tačiau yra vilties, kad pavyks sudalyvauti šios parodos uždaryme liepos pradžioje. Tad, kaip karantino metu įprasta, autoriaus prisistatymas vyko virtualiai, video reportaže iš namų. Jo metu galėjome pamatyti, kaip atrodo dailininko mini studija, susipažinti ir su jauniausiu šios šeimos nariu – devynmečiu Oskaru, kuris visiškai paniręs į dailės pasaulį ir ištisas dienas piešia daugiaplanius piešinius (ne ką mažiau įdomūs ir mažojo dailininko komentarai piešiniams). Dukra Veronika taip pat domisi daile ir muzika.

Skaitytojų dėmesiui – Aurelijaus Kovaliovo mintys apie kūrybą.

Bendra tėvo ir sūnaus paroda – nedažnas reiškinys. Koks jausmas?
Manau, tai gana įdomi idėja – surengti bendrą parodą, nes žiūrovui turėtų būti įdomu matyti tęstinumą, ieškoti panašumų tame tęstinume. Mano vaikai taip pat yra įtakoti dailės, tai būtų įdomu surengti bendrą trijų kartų parodą. Tikiuosi, ateityje pavyks įgyvendinti ir šią idėją.
Kur vyksta visas kūrybinis procesas?
Studijos neturiu, tapau svetainėje. Viskas dažais šiek tiek aptaškyta. Šeima lyg tai toleruoja tuos mano tapymus, bet jaučiu, kad tų molbertų geriau čia nebūtų 🙂
Su kuria šalimi siejat savo ateitį?
Svajoju sugrįžti į Lietuvą, ten yra kur tapyti, bet vis dar neradau sprendimo, kaip šią svajonę įgyvendinti.
Menininko gyvenimas Londone – koks jis?
Londone daug pliusų ir minusų kūrybos prasme. Džiugina galerijų įvairovė, jų kiekis. Čia eksponuotis suplaukia viso pasaulio įžymesni menininkai. Tačiau Londone labai trūksta bendravimo su kolegomis, o į Lietuvą atvažiavus nenutrūksta kalbos su draugais… Bendravimas labai daug duoda paskatinimo, minčių kūrybai, kiekvienas pašnekovas savaime tampa kritiku, kas yra labai svarbu.
Ar idėjos ateina savaime, lengvai, ar reikia jų paieškoti?
Kaip ateina įkvėpimas? Kai yra laiko, tai ir tapai. Jei būčiau pilno etato dailininkas, tas įkvėpimas gal labiau pasireikštų, dabar džiaugiuosi, kad yra laiko ir kai jo yra, stengiesi tą laiką išnaudot ir kažką padaryt.
Apie siužetus…
Man siužetai labai svarbu tapyboje. Susigalvoji ir juos įgyvendini ir jiems nereikia kažkokio įkvėpimo – jie yra arba nėra. Aišku, būna, nauji vaizdiniai atsiranda tapant ir tas siužetas dažnai kinta. Kodėl dominuoja portretai? Man ir miesto gyvenimo, ir gamtos tema patinka, peizažai ir aišku ateityje jų bus, o portretai – pralavinti rankai. Kaip ir Akademijoje, kur paišydavom daug figūrinių kompozicijų anatomijai pagauti.
Kokį menininką galėtumėt laikyti savo mokytoju, kieno kūryba žavi?
Tapybos mokytojo, kurį galėčiau išskirti, neturėjau. Studijuojant vitražą, tapyba buvo siaura disciplina.
Negalėčiau išskirti ir vieno menininko, kuris man labiausiai imponuoja. Begalė jų yra. Net ir žanro, kuris labiausiai man patinka, negalėčiau išskirti. Meistro darbas, bet kokio žanro, visada imponuoja.
Dailininko Vilmanto Dambrausko FB įkurtas virtualių parodų puslapis labai plačiai žinomas, kiekvieną dieną pritraukiantis daug menininkų ir meno gerbėjų. Jame paskelbta Aurelijaus kūryba sulaukė daug gražių komentarų, kuriuos norisi čia pacituoti : „Man patinka erdvės išraiška, skaidrus įtaigumas, ryškūs spalviniai akcentai dominuodami dera su pasteliniais suniveliuotais apibendrinimais, teikiančiais „neišsakytos visumos“. Žiūrovui akimirksniu pateikiama harmonija kiekviename darbe. Skambios kompozicijų akcentuotinos vietos veda žiūrovo žvilgsnį stebėti ir stebėtis! Tiek šviežumo ir netikėtumų sužadinto dėmesio kelionėse po autoriaus sukurtus siužetus. Kaskart – vis netikėčiau. Kaskart – vis įdomiau!“ (Loreta Bukontaitė Vernienė); „Puikus potėpis, smagūs darbai, pribloškiantis turinys ir forma“; „Užburiat lengvumu ir šviesa bei optimizmu (dažniausiai)!“ „Dėkoju už estetinę šviesą!“.
Aurelijaus darbai pasakoja universalias istorijas, kartais asmeniškas, bet tereikia įsižiūrėti, įsiklausyti, leistis vedamiems paveikslų personažų ir paaiškės, ką jie nori mums, gabalėlis po gabalėlio tiriantiems drobės lauką, pasakyti. Gera tapyba visada kalba, visada neša žinią.
Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas kalbėdamas apie A. Kovaliovo tapybą, pabrėžė jo spontaniškumą, veržlumą ir profesionalumą: „Kai pirmą kartą pamačiau Aurelijaus darbus, jie mane labai nustebino. Dvidešimt metų tylos, ir staiga toks proveržis – portretai, didelės siužetinės kompozicijos! Tapybos darbuose stipriai jaučiamos šių dienų aktualijos. Įdomu ir tai, kad Aurelijus pats daro viską – rėmus, porėmius, pats gruntuoja drobes. Tai ieškantis, savitas ir perspektyvus dailininkas!“
Genadijus, kalbėdamas apie sūnų, trumpai drūtai sako: „Man patinka ir jo požiūris, ir potėpis, ir mąstymas“.

***

Nespalvota fotografija… Jau pats žodžių sąskambis nuteikia nostalgiškai, skamba šiltai ir jautriai, vaizduotėje iškyla praeitis visais savo pavidalais – su žmonėmis ir gamta. Genadijaus Kovaliovo, Dusetų fotomenininko, kūryba – pirmiausiai apie žmones.

G. Kovaliovas gimė 1950 m. Dusetose. Fotografuoja nuo 9 metų – „užsikabino“ pamatęs fotografuojantį kaimyną Vladą Atkočiūną. Pirmasis fotoaparatas buvo paprastutė „Smena“, o kol neturėjo didintuvo, jį atstodavo saulės šviesa… Vėliau technika ir priemonės tobulėjo, augo noras padaryti kuo įdomesnes nuotraukas. Trylikos sulaukęs, Genadijus išvažiavo mokytis į Kauną, kur 1973 m. baigė Kauno Stepo Žuko technikumą ir įgijo dailininko-apipavidalintojo specialybę. Ten su fotografija, kaip meno rūšimi, supažindino garsus Lietuvoje ir užsienyje Povilas Karpavičius (gimęs 1901 m. Tbilisyje, nuo 1921 m. gyvenęs ir mokęsis Zarasuose) – fotografijos technikų specialistas, vienas iš pirmųjų spalvotosios fotografijos meistrų Lietuvoje, lietuviškų fotografijos vadovėlių autorius ir pedagogas. Maestro pamokos jaunam vaikinukui buvo neįkainojamos! Grįžęs į Dusetas, Genadijus kurį laiką dirbo ir fotografijos studijoje, ir dailininku-apipavidalintoju Sartų žirgyne, o 1974-2014 m. Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje (dabar Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija) – technologijų mokytoju. 1986 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Kursinis ir diplominis darbai buvo atlikti fotografijos srityje pas profesorių Vytautą Kaušinį.
Daugybę metų Genadijus buvo Dusetų istorijos metraštininkas – šventės, vestuvės, laidotuvės, visi svarbiausi miestelio įvykiai buvo įamžinti juostelėse. Pats jas ryškindavo ir spausdindavo tamsiame kambarėlyje, buvo tobulai įvaldęs tą magišką procesą. Turbūt kiekvienoje dusetiškių šeimoje atrastume Genadijaus darytų nuotraukų. Nemaža dalis tais laikais užfiksuotų akimirkų, daugiausiai gamtos tematika, tebekeliauja po parodas, dalis dar laukia savo eilės. Tokios, sulaukusios dienos šviesos akimirkos iš šeimyninio archyvo ir pateiktos šioje parodoje (trečioje personalinėje Dusetų dailės galerijoje). Galima ilgai žiūrėti į jas, tyrinėjant tų laikų kasdienybę, o ji tada buvo paprasta, be didelių įmantrumų. Žmonės taip pat nuoširdūs, atviri ir kažkuo labai savi, atpažįstami – senelis, nešantis su naščiais vandenį iš šulinio ar vagojantis žemę su arkliuku, močiutės skvarbus žvilgsnis, taip lengvai įveikiantis mus skiriančius daugiau nei 4 dešimtmečius… Daugumoje nuotraukoje – Genadijaus ir Mildos Kovaliovų vaikai. Vienur dar smalsūs kūdikiai, kitur jau žaidžiantys savo berniukiškus žaidimus, dar kitose – palengva tolstantys į jiems skirtus likimus paaugliai. Visose nuotraukose akivaizdžiai stiprūs ryšiai – tarp kartų, tarp vaikų ir tėvų, tarp vidinio ir išorinio pasaulio.
Nuotraukos, nors ir vaizduojančios paprastus dalykus, labai profesionalios, jose puikiai suvaldyta šviesa, kompozicija, pagautos pačios tikriausios emocijos. Tikros, nuoširdžios, kaip ir pats autorius. Jis nemėgsta pasakoti apie savo kūrybą, tai palieka daryti pačiai fotografijai ir tiesiog sako: „Man patiko fotografuoti, ir fotografavau. Negalvojau, kad darau jas parodai.“ Ypatinga vieta Genadijaus kūryboje skirta peizažui. Daugiausiai tai grafiški žolės, ledo vaizdai, juodi medžių ažūrai baltame sniege. Su tomis jau klasika tapusiomis nuotraukomis fotomenininkas dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, kurias rengia Dusetų dailės galerija ir gamtos fotografų klubas „Žalias skėtis“.
Atėjus skaitmeniniam amžiui, Genadijus uždarė tamsaus kambarėlio duris, ant lentynos padėjo daug metų visur lydėjusią plataus formato kamerą. Nors vaikai padovanojo šiuolaikinį fotoaparatą, retai paima jį į rankas – neprilipo, negyva jam pasirodė kompiuterinė fotografija. Sako, kad dabar labiau patinka fotografuoti akimis, kad pati geriausia kūrėja yra Gamta ir pačios įdomiausios parodos vyksta joje. Lyg tų žodžių patvirtinimas – abiejų su žmona išpuoselėta namų aplinka, kurioje visą vasarą žydi gėlynai. Meilė gamtai stipri šioje šeimoje – čia net ir ne vietoje išdygusią žolelę gailima išrauti, nuo kelio surankiojamos sraigės, kad kas neužliptų, visą žiemą kiemas pilnas lesinamų laukinių paukščių. Net ir stirnos naktimis drąsiai vaikšto po langais ir užkandžiauja gėlėmis ir daržo gėrybėmis, tad teko nuo jų apsitverti vytelių tvora. Genadijus ir Milda Kovaliovai daug keliauja, tačiau iš kelionių parsiveža vos vieną kitą kadrą. Milda juokiasi, kad tik jos dėka ir tie patys būna „nuspausti“ – rūpi įdomesnes vietas vaikams parodyti, nes abu sūnūs su savo šeimomis irgi aistringi keliautojai. Ir fotografuoti mėgstantys, ypač jaunėlis Irmantas, gyvenantis Šiauliuose. Baigęs Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, jis pasirinko ne menininko ir ne pedagogo kelią, tačiau pastaruoju metu aktyviai fotografuoja, tad visai gali būti, kad sulauksime ir jo parodų Dusetose. Genadijus džiaugiasi sūnų, vaikaičių meniniais gabumais ir prisimena, kad ir jo paties tėtis mėgo piešti, tapyti peizažus. Viena iš Genadijaus seserų taip pat užsiima kūryba, o jos anūkas – jaunas daug žadantis muzikantas. Kaip čia neprisiminti posakio „Obuolys nuo obels netoli rieda…“

Šis kūrybinis tėvo ir sūnaus pasimatymas Dusetų dailės galerijoje – iš tų, kurie tuo turiningesni, kuo daugiau žmonių į juos susirenka. Tad kviečiame visus apsilankyti ir pabūti kartu!

Vilija Visockienė
Nuotr. autorės ir iš asmeninių G. ir A. Kovaliovų albumo