Už dailininkus kalba jų tapybos darbai

Kovo 7 d. popietę, Utenos kultūros centro dailės galerijoje atidaryta Dusetų dailės galerijos dailininkių tapybos darbų paroda. Keturių autorių parodą galima apžiūrėti iki kovo 29 dieną. Salėje eksponuojami Violetos Gasparaitis, Ramunės Sladkevičiūtės-Dainienės, Lilijanos Žutautienės ir Nomedos Saukienės tapybos darbai. Laikas tam – Tarptautinės moterų solidarumo dienos išvakarės – moterų parodai pasirinktas neatsitiktinai.

Visos moterys labai skirtingos kūrėjos – jų tapybos stilistika, darbų tematika ir požiūriai į kūrybą labai skiriasi. Tai renginys profesionalių menininkių, per ilgus kūrybinio darbo metus įgijusių savitą supratimą apie tai, kokia jų kūryba turi būti, kaip kurti vaizdus sugeriant į save patirtis ir aplinką: ką pamatai, perskaitai, jauti. Ką myli.

Tapytojų temos skirtingos, kaip ir skirtingos jų pačių asmenybės. Violetai Gasparaitis aktuali vandenynų užterštumo tema. Nuo taršos dūstančių žuvų ji neregėjo savo akimis, tačiau ją giliai paveikia tai, ką pamato internete ir žiniasklaidoje. Dėl žmogaus veiklos padarinių kenčiančius vandenynų padarus dailininkė vaizduoja ekspresyviuose savo darbuose. Gyvūnai dūsta nuo plastiko, veržiasi kyla į šviesą. Jai – tai jautri tema, taip greitai nepraeinanti, nepasitraukianti. Kūrėja šiems darbams naudoja savitą technologiją, taip pat iš šalies pagriebtus objektus, tokius kaip kiaušinių lukštų gabalėliai, palečių nuograndos bei kai kas, ko žiūrovams neišduoda – taip sukuriamas reljefas, kuris darbuose atrodo įdomiai, patraukliai. Autorė niekada nepataikauja pirkėjų skoniui, tačiau pirkėjai jaučia kūrėjo nuoširdumą. Ji pasidžiaugė, kad nors Lietuvoje retkarčiais gauna ir kritikos, Vokietijoje trečdalį savo peizažų parodos pardavė. Menininkė, gyvenanti miškų apsuptyje, netoli Dusetų, mėgsta eksperimentuoti – idėjos gimsta bedirbant. Violeta pasakoja, kaip po lieptu išvydusi tvenkinio vandenį su žuvimis ir povandeniniu pasauliu, grįžo namo ir tai, ką pamatė stengėsi atkartoti drobėje. Kiekvieną rytą atsikėlusi ji pirma pamąsto ar tądien nori kurti? Jei nėra nuotaikos tai ir nedirba – kryžiažodžius sprendžia ar ką kitą veikia. Tačiau, kuomet susidraugauja su tema – darbas vyksta nepertraukiamai, nes ji „pagauna kabliuką“ ir tada jau pačiai smalsu, kas iš tų minčių išeis.

Ramunės Sladkevičiūtės-Dainienės, nuo 1997 metų dirbančios Zarasų meno mokyklos dailės skyriaus mokytoja, darbai nestokoja spalvų. Eksponuojami kūriniai sukurti tapybos plenerų metu. Tapytoja daugiausiai tapo kaimą, paprastus dalykus. Ji pamato vaizdą, vaizdinys persekioja ją, kol nesėda ir nenutapo. Įdomus dalykas, kad daugelis architektūros objektų ar detalių, patraukusių tapytojos akį, netrukus po to nugriauti, pašalinti. Taip atsitiko ir su parodoje eksponuojamu tapytu balkonu. Netrukus jis sugriautas – mat, po kelių mėnesių, namą renovavo. Dailininkė tapo beveik vien iš natūros. Plenerų metu ji stengiasi keltis ir dirbti kuo anksčiau dėl vaiskių rytmečio spalvų, kai saulėtekis apšviečia ežerą, daiktus. Darbai impresionistiški, dažus kūrėja tepa plonu sluoksniu. Kartą pamačiusi senovinį interjerą, ji pasiprašė į nepažįstamos moters namus, kad pavaizduotų jos žalią, senovinę ir jaukią virtuvėlę. Taip gimė paveikslas „Žalia virtuvė“. Kūrėja dirba greitai, sakosi, plenero metu galinti nutapyti apie dvidešimt darbų. Ramunė Sladkevičiūtė-Dainienė taip pat yra penkių vaikų mama. O tai – pati tikriausia kūryba, daugiausiai laiko, valios bei širdies reikalaujantis užsiėmimas.

Lilijana Žutautienė, trečioji parodos dalyvė, prisipažino: „Dailininkui sunku kalbėti, lai už mus kalba darbai“. Šioje parodoje ji eksponuoja akvareles. Menininkei lieti akvareles labiausiai norisi gamtos kaitos laiku, ypač pavasarį, kada gamta bunda ir visur pilna gėlių, kurias galima pavaizduoti darbuose. Kūryba ne vienintelis autorės užsiėmimas. Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje ji dirba dėstytoja, galbūt, dėl to kūrėja yra daugialypė – juk turi sugebėti ir savo studentams išaiškinti įvairias technikas, o tai įsipina ir į jos pačios kūrybą. Akvarelė jai atgaiva sielai, siejasi su pabudusia gamta ir gyvybe. Šiltuoju metų laiku ji stengiasi kurti daugiau. Tapytoja, kuri mokykloje mokėsi puikiai, visada žinojo ką nori veikti gyvenime, visada nujautė, kad rinksis dailininkės kelią. „Noras tapyti toks, kad net visą kūną niežti“, – juokėsi Lilijana Žutautienė, kuri neįsivaizduoja, kuo norėtų būti gyvenime, jeigu nebūtų dailininke.

Dar vienos parodos dalyvės – Nomedos Saukienės kūrybos stiliaus su niekuo nesupainiosi. Jos darbai pilni gyvybės ir virpėjimo. Gyvumą sukuria impresionistiški potėpiai, savitai, plonu sluoksniu dengiami dažai. Tapytoja nagrinėja praėjusio laiko, vaikystės temas – užuominomis kalba darbų pavadinimai: „Vaikystės upė“, „Apkabink mane“.

Simboliai, objektai sudomina žiūrovą, veda dialogą su juo, kuria pasakojimą, eilėraštį. Drobėse matai kaimo namelį, kamuolį, lėlę, gėlių pievą. Tai ne vien tapyba, o ir kažkas daugiau: slypinti paslaptis, ramybė, gyvenimo istorija. Nomedos Saukienės darbus geriau stebėti iš tolo, palikus šiek tiek erdvės, atsitraukus.

Džiugina, kad Utenos kultūros centro dailės galerijoje atidaryta profesionalaus meno paroda, savo turiniu nenusileidžianti sostinės meno galerijose vykstantiems renginiams.

Aurelija Kairytė-Smolianskienė

Nuotr. Vilijos Visockienės