Lietuvos edukologijos universiteto profesoriaus Liberto Klimkos žodžiais, liaudies tradicijose Užgavėnės susiję su pirmais pavasario ženklais. Kai pradeda busti gamta, žmonės iš savo sodybų varo protėvių dvasias, peržiem globojusias čia suvežtą derlių. Greitai reikės ruoštis sėjai, o protėvių dvasios padės laukuose. Per Užgavėnes su protėvių dvasiomis – kaukėtais persirengėliais – gražiai atsisveikinama. Jos pamaloninamos, pavaišinamos ir išlydimos. „Užgavėnės dabar bažnytinė šventė, bet pasaulyje ji labai skirtingai švenčiama. Pasižiūrėkime, kokių įvairių formų jos įgavo kaip kultūros reiškinys – nuo Rio de Žaneiro karnavalo, iki savitų indėnų papročių ir Venecijos karnavalo. Tačiau lietuvių apeigos – pačios archajiškiausios Europoje, dėl to nebent galėtume varžytis su bulgarais, nors jie neturi tiek daug dvasias vaidinančių Užgavėnių personažų, kaip mes”. Etnologas priminė, jog Užgavėnių blynus būtina maišyti mėnulio šviesoje, tuomet blynai būna labai gražios spalvos, ploni ir skanūs.

Žiema, žiema, bėk iš kiema…

Gausus būrys smalsuolių nepabūgo  blogo oro  ir užsuko į Antalieptėje vykusias Užgavėnių šėliones, kurios po Šv. Mišių prasidėjo prie buvusios mokyklos. Antalieptės kaimo kapelos muzikantai taip davė garo, kad jų muzika toli aidu atsiliepė! Dalyvaujantys ne tik skanių patiekalų galėjo paragauti – mūsų tradicinių blynų su spirgučių padažu arba uogiene, šiupinio su daržovėmis, kvapnios žolelių arbatos (visomis šiomis gėrybėmis pasirūpino Antalieptės kaimo bendruomenė), bet ir kultūrinėje programoje sudalyvauti. Joje nestokota nei išmonės, nei siurprizų, nei prizų! Kultūrinių renginių organizatorė Loreta Alaunienė prigalvojo visokių monų – kad ir jaunam patiktų, ir vyresniems nebūtų nuobodu. Visko buvo: nuo mįslių iki judrių žaidimų, nuo pasišokimo iki virvės traukimo, o kur dar Lašinio ir Kanapinio kova, žiemos varymas iš kiemo ir Antalieptės, laužo kūrenimas. Už pagalbą dėkojame Antalieptės seniūnui Arvidui Sauliui ir kitiems pagalbininkams savanoriškai prisidėjusiems prie renginio organizavimo.

Olga Raugienė,
Antalieptės bibliotekos bibliotekininkė

 

Pavasarį į Antazavę parnešė saulės žirgas

Antazavėje Užgavėnės buvo organizuojamos šeštą kartą. Šio jau tradiciniu tapusio renginio iniciatorius – Senjorų klubo prezidentas Mykolas Dainys. Suvieniję jėgas, šventę kas metai organizuoja Antazavės miestelio seniūnija, Antazavės kultūros centras, Senjorų klubas, J. Gruodžio gimnazija, Amatų centras Antazavės dvare, seniūnaičiai.

Gausiai susirinkę antazaviškiai šėliojo labai smagiai! Visko šventėje buvo – ir sniego, ir Kanapinio bei Lašininio kova, ir azartiškos rungtys dideliems bei mažiems, ir šokiai, ir pasivažinėjimai su arkliuku, ir Gavėno teismas įvyko kaip pridera – sąžiningai išnagrinėjus jo bylą! Jėgas visi stiprino Antazavės bendruomenės svetingų šeimininkių paruoštais valgiais – žuviene, šiupinine, įvairiausių skonių blynais, kuriais buvo nukrauti stalai.

Jeigu Gavėnas buvo deginamas visiems džiūgaujant, nes kartu su juo sudegė ir visos negandos, tai sudegintą menišką žirgo skulptūrą, nešančią ant nugaros saulę, daug kas apgailėjo. Šiaudinę skulptūrą pastatė Antazavės kultūros namų direktorius Gytis Gruzdas, jam talkino seniūnija. Dėl nepalankių žiemiškų orų darbas užtruko visą savaitę. Skulptūrai pakelti prireikė net dviejų traktorių! Žirgą surentė galingą, taip ir nesudegusį iki galo, likusį stovėti stipriai įsispyrusį kojomis į žemę.

Į šventę skambiomis dainomis ir šokiais įsiliejo Antazavės tradicinė kapela (vad.Dalia Deinienė) bei jaunimo folklorinis ansamblis „Ramtatūris“ (vad. Dalia Paliūnienė).

Rėmėjai – Antazavės seniūnija, Antazavės amatų centras, Antazavės bendruomenės centras, Kultūros centras Dusetų dailės galerija, Mykolas Dainys, seniūnaičiai Vida, Leonas, Aldona, Jūratės ir Laimono Galvonų „Medaus namai“. Nuoširdi padėka skiriama Ernestui ir Astai iš Antalieptės žirgyno, Macevičių šeimynai, Teofiliui Sukackui, Vidui Merkiui, Valentinui Dainiui. Geradariai buvo apdovanoti mediniais „Užugavų rėmėjų“ medaliais, barankų karoliais ir kitomis dovanomis.

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės

Dusetose žiema pralaimėjo paskutinį mūšį!

Šiemet Užgavėnių data sutapo su paskutine žiemos diena. Dusetiškiams buvo lengviau varyti žiemą iš savo miestelio, nes ji, vargšė, jau visoje Lietuvoje buvo gerokai gavusi į kailį – daug kur ši šventė vyko savaitgalį. Tada ji dar bandė atsilaikyti, pasiųsdama pūgas, tačiau antradienį, vasario 28 d., žiemužės jėgos jau buvo visai išsekusios – nuo ryto jas negailestingai tirpdė šviečianti saulė. Dusetiškius pažadino triukšmas, kurį kėlė kaukėti persirengėliai, lekiantys su vėjeliu bričkele, traukiamoje palvos kumelaitės. Aplankę daugybę kiemų, išvaikę jų drėgnuose pašaliuose besislepiančius negerumus, po pietų triukšmadariai susigrūdo į Pauliaus Širvio parką. Čia, priraitę vaišingųjų šeimininkių Stasės, Ievos, Rimos ir Margaritos keptų storų blynų, visi draugiškai sutrypė sniego likučius šokdami, traukdami virvę ir kitaip bedūkdami. Jiems padėjo iš žiemos miego prikelta labai nervinga meška. Šiaip taip apraminta blynais su uogiene, ji dar ir būgną pamušė, pritardama vaikų folkloriniam ansambliui „Sartukas“(vad. S. Gudonienė). Persiėdęs lašiniais, visas liulantis Lašininis džiaugėsi didele palaikymo komanda – vaikai dar norėjo pasimėgauti žiemos pramogomis, tačiau džiūsna Kanapinis juos įtikino, kad pavasaris – daug malonesnis metų laikas! Taigi jis paskelbė negailestingą nuosprendį Gavėnui, kurį dar bandė gelbėti Lašininis, pasiūlęs įtraukti į retų ir saugomų gyvūnų sąrašą. Nepavykus to padaryti, Gavėnas buvo pasodintas ant laužo ir visiems džiūgaujant nuskrido dūmu pavidalu dangun.

Šventę „suriktavojo“ Dusetų kultūros centro etnografė Sigita Gudonienė, talkino jos vadovaujamo etnografinio ansamblio „Du sietai“ moterys. Organizavo – Kultūros centras Dusetų dailės galerija bei Dusetų komunalinio ūkio įmonė. Žemaičių veislės kumelaitę, kuri smagiai vežiojo kaukėtuosius, o vėliau būrius vaikų, mielai paskolino  „Sartų žirgyno“ direktorius Kęstutis Svilas. Nuoširdus ačiū jam ir važnyčiotojui Antanui Juškėnui . Ir kaip gi nepaminėti sesučių Viltės ir Miglės Kazlauskaičių ilgaplaukio poniuko, kantriai ant nugaros nešiojusio pačius mažiausius šventės dalyvius parko takeliais visos šventės metu.

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės