Rasų šventė, žyminti astronominės vasaros pradžią, viena svarbiausių baltiškųjų švenčių, yra plačiai švenčiama visoje Lietuvoje, o ypatingai kaimyninėje Latvijoje. Trumpiausia metų naktis švenčiama ir daugelyje pasaulio tautų. Rasos – tai laikas, kai suvešėjusi gamta prisipildo pozityviosios energijos. Būtent per Rasas surenkamos pačios veiksmingiausios vaistažolės, kurioms priskiriamos stebuklingos gydymo savybės. Žmonės, kurie nemiega trumpiausiąją vasaros naktį, praleidžia ją gamtoje, gauna didelius kiekius teigiamos Žemės energijos – juos visus metus globoja motinos gamtos deivė Žemyna. Giliai prasmingas yra ir laužų deginimas Rasų naktį – manoma, kad jei žmogus peršoko per apeiginį laužą, jo namai tais metais tikrai nesudegs.

Ant Velikuškių piliakalnio kaitrūs laužai šiemet buvo uždegti jau penktą kartą. Gražią tradiciją vasaros saulėgrįžos naktį praleisti šioje sakralioje erdvėje palaiko ir puoselėja Antazavės kultūros namų vadovas Rytis Gruzdas su bendraminčiais.

Bet kokiam renginiui pirmiausiai reikia gerai pasiruošti. Tad birželio 22 dieną piliakalnio teritorijoje vyko įvairūs darbai – buvo šienaujami takai, kraunamas laužas, iškelta stebulė. Kupolės medis ir vartai išpuošti žolynais. Šiuos darbus nudirbti Gyčiui padėjo jo dukrelės, bičiuliai, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos darbuotojai, etnografės Sigitos Gudonienės folklorinio ansamblio „Du sietai“ dainininkės. Priskinti didžiulius glėbius pievų augalų ir apipinti jais šventinius vartus ar užnešti į kalną sunkius rąstgalius pagrindiniam laužui nėra taip paprasta, tačiau šis pasiruošimas – ne ką mažiau įdomus ir prasmingas nei pati šventė. O jeigu dar viskas atliekama susikaupus, giedant sutartines, viską geromis mintimis įkraunant – tą pajaučia ir šventės svečiai.

Didžiojo Virsmo vakarą buvo atliekamos apeigos, sujungusios į Vienį saulę, vandenį, ugnį, augaliją ir žmones. Atvykusieji buvo kviečiami simboliškai nusiprausti tyru vandeniu, nusišluostyti lininiu rankšluosčiu ir tik taip apvalę kūną, galėjo praeiti pro magiškus vartus ir užkopti į piliakalnį.

Aidint rago ir dūdmaišio garsams, žmonių pulkeliai, giedodami giesmes, apėjo laukus, rinko devynių žolių kupoles, pynė vainikėlius. Vėliau savuosius jaunos mergaitės mėtė ant Kupolės, norėdamos išsiaiškinti, kada ištekės. Užkūrus apeiginį lauželį, apvalius dvasią šventa ugnimi, pašventinus duoną ir vandenį, žmonės būrėsi į ratelius, giedojo giesmes ir sutartines, būrėsi iš suskintų kupolių. Saulei nusileidus, uždegtas stebulės ratas nušvietė pamiškę, išbaidydamas tankmėje besirenkančias piktąsias dvasias, kurios, sakoma, šią naktį ypač šėlsta. Vėliau visi rinkosi prie didžiulio laužo, skanavo suneštines vaišes, šoko, dainavo, bendravo. Be abejo, buvo ir tradicinis prausimasis stebuklinga rasele ir paparčio žiedo paieškos. Ar kam pavyko jį rasti – nežinoma. Tai šventa paslaptis.

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės ir Alvydo Stausko