Dusetų dailės galerijos dailininką, vieną iš šios galerijos įkūrimo iniciatorių EUGENIJŲ RAUGĄ pažįstame kaip puikų tapytoją, pedagogą, originalios autorinės muzikos  kūrėją, o šį kartą pristatome jo medinius dirbinius – suvenyrus iš natūralaus medžio. Meistriškai pagamintos, dekoruotos savitais raštais komodėlės, žvakidės, pieštukinės, pjaustymo lentos yra išskirtinės. Šie mediniai darbai ne tik funkcionalūs – jie papuoš bet kurį interjerą, įnešdami šilto jaukumo. Eugenijus nesistengdamas, natūraliai išlaiko senųjų amatų tradicijas – nors kuria saviškai, tačiau išsaugo mūsų tautos dvasinio palikimo spindėjimą, prasiskverbiantį iš amžių glūdumos.

„Be galo įdomus ir geras jausmas prisiliesti prie tikros kvepiančios medžiagos ir su ja bandyti susidraugauti per meninį aspektą. Tai kasdienė atgaiva sielai, gretinama su juodu darbu, mąstymu, terapija ir dar DAUGIAU… Medis kaip medžiaga labai iškalbinga ir turtinga visomis prasmėmis, tik ta SINTETINĖ GLOBALIZACIJA privertė pamiršti SODŽIAUS KULTŪRĄ, kuri kažkada buvo visko pamatas ir iš kurios dabar tik liko pavadinimas. Man tiesiog atsirado, ar atradau, dar vieną kūrybos sritį, kuri priverčia neužmigti  ant jau pažintų sričių… Tiesiog mėgstu kažką  NAUJO kurti  su kuo didesne vidine ramybe ir kuo TYLIAU… Esu patenkintas procesu, o rezultatas yra toks, koks yra ir kū čia bekalbėt…“, šypsodamasis į aukštaičių tarmę pereina Eugenijus.
Tokia štai buvo mūsų karantininio nuotolinio interviu pradžia, kuri vėliau pasipildė naujomis menininko įžvalgomis apie kūrybą ir gyvenimą.
Eugenijus Raugas su šeima gyvena kaime miškų apsuptyje –  senovę menančiame, skambiu sėlišku pavadinimu Zaduoja. Eugenijaus senelis buvo taip pat „prie medžio“ – dirbo girininku. Pardavęs Joniškio krašte turėtus 9 h žemės, Zarasų krašte nusipirko pelkėto miško. Kaimynai savo miškus išpardavė, o Eugenijus išsaugojo ir toliau puoselėja. Ir nebe pelkės čia dabar, o gražus prižiūrėtas miškas: „Tai yra jutiminė pasąmoninė investicija, kad kažkam jo reikės…“, – su viltimi kalba menininkas.

„Įklimpimas į amatus vyko natūraliai, po truputį, tai ilgo proceso išdava. Stalystės amato darbai kristalizavosi kokius penketą metų, kol kažkas pavyko… Patiko tai, kad seniai užmiršta staliaus niša yra beribė visomis prasmėmis. Na, ir reikalaujanti labai daug technologinio žinojimo, specifinio priėjimo, kuriam galo tiesiog nėra – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Laiko neskaičiuoju, dirbu priešokiais, užpildydamas kiekvieną laiko tarpą. Brangus tai malonumas – norint ką nors įdomesnio pagaminti, vis nusiperki kokį įrankį… Daug grynai tecnologinių užduočių reikia spręsti, pradedant nuo to, kaip teisingai išdžiovint medieną, kaip ją suklijuot, sujungt, išgaut struktūras, kaip įdomiau nutonuot. Pagrindinis medis, kurį naudoju – pušis, tad dirbu apgaubtas tauriu sakų kvapu. Dirbu ir su juodalksniu, ąžuolu, uosiu, guoba, beržu – stalviršių daugialypes mozaikas dėlioju iš tauresnių medžių. Obels, kriaušės labai gražios tekstūros. Įdomu ir rastus gumbus pritaikyti. Mėgstu išsikelti vis naujus uždavinius, kad nesikartoti. Komodėlių cecho tikrai nežadu atidaryti…|
Dekoro ornamentai ateina iš pasąmonės, kaip ranka veda, piešiu juos be eskizo. Juk nuolatos kažką stebi, matai ir viskas nusėda pasąmonėje. Nekopijuoju iš knygų, nesikankinu ir negalvoju, ką tas ar kitas ženklas galėtų reikšti – ornamentai turi savo mistinę pusę, kuri kalba arba nekalba. Senovėje meistrai negalvojo: va dabar padarysiu saulės ar žemės simbolį. Kaip ir liaudies dainas – ne koncertams jas kūrė, o iš jausmo išsisakyti. Dirbdami niūniavo ir išniūniavo etnokultūrą… Amatai turėjo dvi svarbias užduotis – tiesioginę taikomąją ir terapinę. Dabar visiems reikia jogos, meditacijos, o tada amatai buvo ta pati meditacija, tik gilesnė, tikresnė. Baltų kultūra žmonėms buvo įaugusi į pasąmonę, tik paskui per bėgimą nunyko, viskas tapo komercija, kad tik greičiau, kad tik daugiau…“
Paklaustas, ar važiuoja su savo medžio dirbiniais į muges, Eugenijus patvirtina, kad taip: „Mugėse pasitikrini. Štai buvau Kaziuko mugėje – žmonės labai domisi, kviečia atvažiuoti į garsias amatų muges kitose šalyse. O pirkimas… Negali parduoti pigiai, juk tarkim komodėlę padaryti užtrunka 3-4 dienas. Mugėje priėjusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė mano darbus pakomentavo: „ Tavo darbai ir liaudiški, ir ne liaudiški…“ Taip, iš manęs jie ateina – liaudies meno modernesnė versija, sumiksuota su profesionalumu.“
O kas toliau? „Vaikystėje buvo kaimynas, toks  šimtametis kalvis… Kas įstringa, niekur nedingsta – anksčiau ar vėliau išlenda. Tad kalvystė mane labai domina ir galvoju nusikalti metalines detales, kurios praplėstų medžio plastiką.“
Eugenijaus žmona Svetlana taip pat susijusi su menais – dėsto dailę ir technologijas Dusetų K. Būgos gimnazijoje ir Dusetų meno mokykloje dailę, tad jai nesvetimas kūrybos džiaugsmas, kuris prasiveržia tiek namų aplinkoje, tiek mokant vaikus naujų, netikėtų dalykų. O sūnūs pasirinko kitas sritis, tačiau ir ten kūrybinis mąstymas labai svarbus – vyresnėlis dirba inžinierinį darbą, jaunylis studijuoja lazerinius mokslus.
Eugenijų drąsiai galima pavadinti visapusiškai išsilavinusiu renesanso žmogumi. Jis iš tų, kurie „netelpa savo kailyje“. Ir visame kame ieško darnos: „Gyvenime man viskas sintezuojasi, papildo vienas kitą – pavargęs tapyt, gali eit laukan, pagulėt po pušimi –  įsižemint,  arba padirbėt sode, darže. Žemės darbai – didžiulis malonumas, tikras dalykas. Mes juk esam žemės vaikai, 3 – 4 karta nuo žagrės. „Nudvasėjęs“ menininkas sako: tik dvasinį darbą dirbsiu… Bet vienpusė veikla užniveliuoja žmogų, apie tai ir Vydūnas rašė, kad žmogui svarbus tiek raumenų, tik dvasinis tonusas.“
Eugenijus Raugas  – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Dusetų dailės galerijos dailininkas, vienas iš šios galerijos įkūrimo iniciatorių, yra surengęs virš 30 personalinių parodų. Dalyvauja grupinėse  parodose, tapybos, skulptūros pleneruose Lietuvoje ir užsienyje. Tačiau savo pasiekimų jis nenori sureikšminti, kategoriškai pasisako prieš įvairias kvalifikacijas pagal nišas ir lipimą per galvą, o šie dalykai tokie įprasti mūsų visuomenėje, taip pat ir meno žmonių tarpe: „Kova už būvį – kam man tai… Keistokai dabar degradavusi visuomenė. Ir menininkai išsitaško dažnai rengiamose parodose, internete, skirdami daug laiko ir jėgų piarui. Gero žiūrovo neapgausi – turi kūrinį išnešiot, išlaukt, juk ir kūdikis neišnešiotas gimsta nesveikas. Man viskas turi ateit natūraliai, aš skubu lėtai.
Tapyba šiuo metu antrame plane, jai reikia skirti daug laiko, norint kažką rimto sukurti – metų, dviejų, atsijungiant nuo kitų dalykų.  O ir nenoriu apsiribot vien ja. Gali numirt ant tapybos, nepažinęs kitos srities, jot ant vieno arkliuko. Gaila jį nuvaryt iki paskutinio atodūsio, geriau kelis arkliukus turėt.“
Dar viena Eugenijaus kūrybos sritis – muzika. Taip pat kitokia, originali, tokios niekas daugiau Lietuvoje nekuria. Šios muzikinės improvizacijos – tai savotiška transcendencija, šamaniška kelionė į kolektyvinę pasąmonę. Kūrėjas yra išleidęs savo autorinės muzikos kompaktinę plokštelę „Dusių dainos“. Eugenijus taip pat yra muzikavęs menininkų Redos ir Arūno Uogintų kuriamuose performansuose, mielai paimprovizuoja armonika parodų atidarymų metu. „Kasdien pasigroju po valandą, tai vidinis pasikalbėjimas su savimi, dvasinis pavalgymas. Idėjos nuolat transformuojasi, persikošia, atsiranda vis kažkas naujesnio, įdomesnio. Reikia duoti laiko apmąstymams, kūrinys turi pats susikurti. Kompozicija ilgai dėliojasi, gabalas po gabalo, ne spaudžiant, o natūraliai išlaukiant galutinio rezultato. Pusės „Dusių dainų“ diskų nebeturiu. Man sako „žvaigždės tiek neparduoda, o tu, sėdėdamas miško glūdumoj, prakiši…“ Bet nieko specialiai, kad kuo daugiau parduot, nedarau, žmonės patys suranda mano muziką. Jei kuriant menus eisi link materijos – nieko nesigaus. Gali užsidirbti tik tada, kai nekeli tikslo užsidirbti.“
Eugenijus dirba Dusetų ir Zarasų meno mokyklose dailės mokytoju. Šiuo karantininiu laikotarpiu mokytojai susiduria su įvairiais iššūkiais, kaip su jais pavyksta susidoroti?  „Sugalvoju pamokų užduotis, tada jas siunčiu mokiniams. Kiek čia to ugdymo bus, per mėnesį ar du nepasakysi. Dabar vyksta labiau individualizuota veikla, moksleiviai geriau atskleidžia save, nenusižiūri į kitus. Tačiau tas internetinis bendravimas toks formalus… Lazda turi du galus – vienas galas atsispyrimui nuo žemės, kitas rankoje. Gyvas žmonių kontaktas labai svarbus, neįsivaizduoju be jo švietimo.“

Ačiū už pokalbį.

Vilija Visockienė
Nuotr. iš asmeninio E. Raugo albumo