2017 m. Zarasų rajono savivaldybės Kultūros ir meno premija paskirta Kultūros centro Dusetų dailės galerijos meno vadovei Janinai Kaškauskienei, atidavusiai savo profesijai daugiau nei 50 metų. Po šios žinios pasipylė buvusių mokinių sveikinimai socialinėse erdvėse: „Nuoširdžiausi sveikinimai! Nors ir praėjo 40metų, šitos mokytojos pamiršti neįmanoma!“; „Tik geriausi prisiminimai apie Jus. Visada prisimenu Jūsų kantrybę ruošiant mus Dainų dainelei. Linkiu sveikatos ir ilgų prasmingų gyvenimo metų!“; „Tai nuostabus žmogus, Mokytoja iš didžiosios raidės! Neblėstančios energijos, dar ilgai džiuginkit žmones!“; „Sveikinu mano mylimiausią mokytoją. Visada norėjau būti panaši į ją, spindinčią tiek išoriniu, tiek vidiniu grožiu.“ Tikrai ne kiekvienas mokytojas gali didžiuotis tokia savo auklėtinių pagarba!

Pakalbinau gerbiamą Janiną, paklausinėjau apie jos gyvenimo kelius, apie meilę dainai, o per ją – ir žmogui.

Janina Rožytė gimė 1940 m. pavasarį, gegužės 3 d. Utenos rajone, Ryliškių kaime, valstiečių Juozo ir Bronės šeimoje. Augo kartu su dviem seserimis. Karo metus Janina prisimena miglotai, buvo dar labai maža. Tik įstrigo atmintyje, kaip teko visą parą slėptis rūsyje, aplinkui sproginėjant granatoms – netoliese vyko mūšiai. Pokario metai buvo sunkūs ir pavojingi. Dieną stribai, naktį miško broliai – ir visų reikdavo bijoti, visiems atseikėti dalį ir iš taip mažo šeimos aruodo. Einant namo, dažnai iš miško išlįsdavo tai vieni, tai kiti ir klausinėdavo „ar nematei skrebų“, „ar nematei banditų“… Ir tik pasiekus sodybą saugančių eglių tunelį nurimdavo širdis – ją padrąsindavo naktinės lempos, uždegtos virtuvėje, šviesa…

Visi glaudėsi viename trobos gale, kartu su brolio šeima – devynios burnos. Arkliukas, karvutė, per metus užauginamos dvi kiaulaitės – pagrindiniai maitintojai. Janina gerai pamena 1958 metus, kada tėvelis iš kolūkio atsinešė metų uždarbį – pusmaišį grūdų…

Baigus pradinę mokyklą Ryliškiuose, teko pėsčiomis vaikščioti į Tauragnų vidurinę. Aštuoni kilometrai pirmyn atgal ryte vakare, žiemą vasarą. O sekmadieniais dar tas pats kelias į bažnyčią. Arba į repeticijas – jas vesdavo klasės vadovas, pirmasis Janinos muzikos mokytojas Jurgaitis. Tačiau jaunystėje viskas taip lengvai įveikiama. O dar jeigu yra stiprus pomėgis, kuris veda tik priekin! 1955 m. Janina su klase važiavo į savo pirmąją respublikinę Dainų šventę. Gyvuliniu vagonu, tiesa, švariu, iš Saldutiškio traukinių stoties. Penkiolikmetei mokinukei šventė paliko didžiulį įspūdį. Gal tada ir buvo nulemtas jos, kaip muzikos mokytojos, chorvedės kelias. O ir genai padarė savo – šeimoje visi buvo balsingi, mėgdavo dainuoti.

Chorinio dirigavimo 1958-1961 m. Janina mokėsi Vilniaus kultūros ir švietimo technikume. Po jo porą metų privalėjo atidirbti Utenos rajono Vyžuonėlių kultūros namų meno vadove. Vyžuonų vaikų namuose turėjo ir kanklių ansamblį. Panaikinus kultūros namus, 1963 m. Janinai buvo paskirta darbo vieta Antalieptėje, bet čia ji ilgai neužsibuvo – talentingą chorvedę pakvietė į Dusetų Kazimiero Būgos vidurinę mokyklą (dabar gimnazija) dėstyti muziką bei vadovauti jaunučių ir merginų chorams , o taip pat dirbti Dusetų kultūros namų meno vadove (vadovavo mišriam chorui). Darbas sekėsi puikiai – Janinos vadovaujami kolektyvai nuolat dalyvaudavo Respublikinėse dainų, moksleivių bei Pasaulio lietuvių dainų šventėse ir dažnai grįždavo į Dusetas su įvairiais apdovanojimais.

1964 m. Janina susituokė su vyru Edmundu, baigusiu veterinarijos mokslus ir visą gyvenimą pradirbusiu Sartų žirgyne. 2014 m. pora atšventė auksines vestuves. Abu sutuoktiniai džiaugiasi savo sūnumis Žilvinu ir Egdaru, penkiais anūkų. 1995 m., Janinai išėjus į pensiją, laisvalaikio atsirado daugiau. Tačiau prie namų yra daržas, sodas – nuobodžiauti netenka. Anksčiau daug megzdavo, dabar kamuojantys skausmai rankose nebeleidžia tuo mėgautis. Ir tas išėjimas į pensiją tik formalumas, o iš tikrųjų Janina tebevadovauja dviems kolektyvams Dusetų kultūros centre – chorui „Versmyna“ ir moterų ansambliui „Svaja“. „Nežinau, kada išeisiu iš tikrųjų. Dainininkės sako: „Mokytoja, gavusi apdovanojimą, turėsit atidirbti – paruošti mus 2018 m. Dainų šventei. Norėčiau dar tą padaryti. Choro laukia nemažas darbas – reikės paruošti 20 dainų“, – pasakoja vadovė.

Repeticijos vyksta du kartus per savaitę, prieš svarbius konkursus trunka iki dviejų valandų. Saviveiklinis darbas yra sudėtingesnis, nei darbas su mokiniais. Moterys yra užsiėmusios, ne visuomet gali atvykti į repeticijas. Su visomis reikia rasti bendrą kalbą, čia nepašūkausi ir neįsakysi. Tačiau to ir nereikia – Janinos patirtis ir gyvenimiška išmintis leidžia gražiuoju „susidainuoti“, suprasti moterų nuotaikas. Gaila, ne visos norinčios dainuoti gali dalyvauti choro veikloje, yra įvairių gyvenimiškų situacijų, trukdančių tą daryti. O choras galėtų būti ir didesnis, ir net mišrus – tik balsingi vyrai kažkur slepiasi.

Choro „Versmyna“ senbuvės – Laima Gorpinič, kurią galima pavadinti choro seniūne, Regina Banienė, daugelis kitų. Vienos pasitraukia iš choro veiklos, kaip kad neseniai Roma Pužienė, tačiau ateina naujos narės – prisijungė Edita Šakalienė, Jolita Makaveckienė, Margarita Simokaitytė. Chore šiuo metu dainuoja 20 moterų. Choras yra dalyvavęs visose Respublikinėse dainų šventėse, jam yra suteikta II kategorija. Keturis kartus dalyvauta respublikiniame solistų ir vokalinių ansamblių konkurse „Sidabriniai balsai“, buvo juose nominuotas.

Moterų ansamblyje „Svaja“ yra 10 dainininkių. Ansamblis susikūrė kaip savotiška atsvara chorui – lengviau išvažiuoti, dalyvauti įvairiuose renginiuose, į kuriuos kolektyvas dažnai kviečiamas. „Kur pakviečia – ten ir važiuojam. Jei negaunam finansavimo, pačios susidedam kelionei.“ Noras visur dalyvauti, neužsidaryti tarp savų sienų skatina ir tobulėjimą. Kad nestovima vietoje, moterys jau ne kartą įrodė – štai kad ir paskutinių metų laimėjimai: 2015 – 2016 m. moterų ansamblis „Svaja“ yra pelnęs laureato vardą tarptautiniuose bendruomenių festivaliuose „Nida InterCom“.

Kaip gi nepaklausti tradicinio klausimo – kokios svajonės, ateities planai šiuo metu neduoda ramybės? „Svajoju, kad būčiau sveika, kad galėčiau padėti chorui pasiruošti būsimai Dainų šventei. Linkiu moterims, kad su dideliu noru dainuotų, kad jų daugiau ateitų dainuoti, kad neišsilakstytų, kad būtų sveikos, kad vyrai išleistų,- juokiasi mokytoja. „Nežinau, kaip gyvensiu be dainos…“,- liūdnai atsidūsta, patyli… Ir netikėtai uždainuoja skambiu balsu: „Gyvenimas – dar neprašoktas tango, tik įsileiski muziką ir gera širdyje!“

Vilija Visockienė

Nuotr. autorė