Lapkričio 5 d. Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčioje buvo laikomos Šv. Mišios už Šv. Hubertą, gyvąją gamtą, medžiotojus ir jų šeimas. Į pamaldas atvyko ypatingai gausus Zarasų krašto medžiotojų ir jų šeimų narių būrys. Iš bažnyčios iškilminga eisena pajudėjo link Antazavės dvaro, kur įvyko šventinis renginys. Šventėje už medžioklės tradicijų, kultūros propagavimą ir puoselėjimą labiausiai nusipelnę Zarasų medžiotojų ir žvejų draugijos nariai buvo apdovanoti padėkos raštais bei „Medeinės“ medaliais. Apdovanojimus palydėjo skambūs pučiamo medžioklės rago garsai.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos aukščiausias apdovanojimas – Šv. Huberto ordinas skiriamas labiausiai nusipelniusiems Draugijos nariams. Šiemet jis įteiktas ilgamečiam miškininkui, medžiotojui, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriui Benjaminui Sakalauskui.

Renginio dalyviai Antazavės dvare taip pat apžiūrėjo įspūdingą nuolatinę medžioklės trofėjų ekspoziciją.

Džiugu, kad šventėje gausiai dalyvavo vaikai. „Būtent vaikai yra ta visuomenės dalis, kuriai medžiotojai turėtų skirti ypatingą dėmesį. Formuokime jaunąją kartą ir ją pratinkime prie medžioklės sąvokos bei suvokimo, kas yra medžioklė ir kam ji reikalinga. Nepatingėkime ir nuvykime į darželius, mokyklas ar gamtininkų būrelius, papasakokime vaikams apie mišką, jame gyvenančią gyvūniją ir medžiotojų atliekamus darbus, pakvieskime vaikus į mišką stebėti ar pašerti žvėrelių“ – kviečia ir ragina Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija.

Lapkričio 3-ąją nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė, o įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto vardo diena, nes šis šventasis laikomas medžiotojų globėju.

Anot legendos, apie 655–uosius metus Burgundijos hercogo Huberto šeimoje gimė sūnus, kuriam buvo duotas Fransua vardas. Užaugęs jaunasis Fransua Hubertas pamėgo kraugeriškas medžiokles ir puotas. Pasakojama, kad vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Sukrėstas jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir pasitraukė į Ardėnų kalnus, kur akmeninėje trobelėje praleido 7 atsiskyrėliškus metus. Po to Hubertas buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose jis įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Žinoma, kad Hubertas išvedė naują medžioklinių šunų veislę – bluthaundus. Viduramžiais šie šunys buvo tituluojami Šv. Huberto skalikais.  Po mirties (727 m.) Hubertas buvo paskelbtas šventuoju ir palaidotas šventojo Huberto bazilikoje, kuri yra netoli Nemiūro miesto, Belgijoje.

1738 m. buvo įsteigtas Šv. Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje. 1752 m. šis ordinas buvo suteiktas ir Lenkijos karaliui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui III.

Vilija Visockienė

Nuotraukos Algimanto Navicko