Balandžio 13 d. Dusetų dailės galerijoje atidaryta fotomenininko Valentino Juraičio fotografijų paroda. V. Juraitis gimė 1955 m. Netičkampyje, Marijampolės apskrityje. Jis yra fotožurnalo „Vyzdys” redaktorius ir leidėjas, svetainės www.vyzdys.com redaktorius, žurnalistas, kelių autorinių fotoalbumų, tarp jų ,,Plikomis akimis”, „Senoji Marijampolė fotografijose“, „Karaliaučiaus kraštas” autorius. Atgimimo laikotarpiu autorius aktyviai dirbo laisvai samdomu fotografu Sipa press agentūroje Paryžiuje, Hollandse hoogte Amsterdame. Tokiu būdu nemažai lietuviškų vaizdų pasklido vakarietiškoje žiniasklaidoje. V. Juraičio fotografijų yra įsigiję Lietuvos, Šveicarijos, JAV muziejai, privatūs kolekcininkai.

Parodoje pristatomi keli fotografijų ciklai. „Nadruva“ – tai pasakojimas apie K. Donelaičio gimtinę, dabartinėje Kaliningrado srityje, šiandien ieškant asociacijų su šimtmečiais nugrimzdusia praeitimi. Serija ,,Nadruva” aprėpia kelis Kaliningrado srities rajonus Gumbinės (Gusevo), Stalupėnų (Nesterovo), Darkiemio (Oziorsko) ir kt. Tai senosios prūsų genties nadruvių žemės kraštovaizdžio fiksavimas ir asociacijos su lietuvių raštijos kūrėjais. Viename savo interviu  V. Juraitis taip kalba apie šią fotoseriją: „ Paauglystėje Karaliaučiaus krašte esu praleidęs ne vieną vasarą. Nuodugniau domėtis šiuo kraštu paskatino maža provokacija. 2005-aisiais buvo minimas Karaliaučiaus 750 metų jubiliejus. Mane užgavo neadekvatus tuometinės mūsų valdžios požiūris į tą įvykį. Buvo nušliaužta paviršiumi, užuot šią reikšmingą datą išnaudojant mūsų kultūros paveldui ir lietuviškumo sąsajoms su Mažąja Lietuva viešinti. Senojoje Europoje Karaliaučius buvo gal trečiasis miestas pagal svarbą, kultūros, filosofijos, mokslo laimėjimus. O ką jau kalbėti apie tai, kad šiame krašte atsirado lietuviškas raštas, pirmoji knyga, ryškėjo dabartinės bendrinės lietuvių kalbos kontūrai…“

Kita fotoserija skirta Rytų Aukštaitijos kaimams. Šioje temoje fiksuojamas žmonių buities gyvenimas iš vidaus. Žmonės saugo savo privatumą, bijo vagių, tačiau su draugų ir bendraminčių pagalba fotografui pavyksta prisijaukinti herojus, nufotografuoti jų namus ir tvartus iš vidaus, kur kepami blynai, bliauna avys ir ožkos… Senųjų pastatų ir jų šeimininkų užfiksavimas fotografijoje – vertinga ir nykstanti informacija. Autorius sau kelia tikslą rodyti namo šeimininkus ir erdvę, kur jų giminė pragyveno kelias kartas, kur beveik kiekvienas daiktas mena senuosius gyvenimus, atskleidžia savitą aukštaitišką stilių. Taip gimė fotografijų lakštai –  pasakojimai  Guntauninkų kaimas; Virginija, Makšiūnų kaimas; Gintutė, Stalgonių kaimas; Stanislava ir kiti. XXI a. pradžioje, vadinamosios globalizavimo eros prieangyje esame paliekamų namų, kraustymosi kelyje. „Jie nėra prasigėrę, jie ne dugnas, o ištvermingiausia mūsų  visuomenės dalis – valstietija. Jie yra patenkinti, kad gyvena čia, savuose namuose be  plastikinių langų ir durų, kvėpuoja tyru oru, vaikšto dar niekad nedažytomis  medinėmis grindimis. Čia kilo mintis įprasminti fotografijoje ir Biblinius motyvus, manipuliuoti žymių dailininkų  kūriniais. Bežaisdami su kaimo žmonėmis sukūrėme garsiosios Leonardo da Vinčio ,,Paskutinės vakarienės“ lietuvišką versiją“. Ilgą išliekamąją vertę turintys vaizdai greitu laiku suguls į naują albumą.

Iškalbus ir puikų humoro jausmą turintis žurnalistas susirinkusiems išsamiai ir šmaikščiai  pristatė savo darbus, papasakojo, kaip vyksta įdomių viensėdžių paieška, kaip pavyksta įkalbėti jų šeimininkus atverti namų duris. „Senieji žemdirbiai – universalaus mąstymo, lyg kokie  L. da Vinčio palikuonys. Jie ir metereologai, ir veterinoriai, ir agronomai. Tuos žmones surasti man padeda seniūnai, bičiuliai, kolegos. Taip ir kalėdoju kaip koks pokario metų kriaučius.“

Apgailestaudamas, kad kaimų autentika sparčiai nyksta kartu su senąja karta, V. Juraitis skatina visų sričių fotografus, ne tik dokumentalistus, skubėti įamžinti šias nykstančias vertybes: „Kovojam dėl sensacijų, bet parodyti kasdienybę yra sunkiau. Mes, fotografai, esam metraštininkai, šviesoraštininkai ir mūsų pareiga – sąžiningai atspindėti realybę. Mano herojams dabar – 70-80 metų, jų tuoj nebeliks. Vaikai pakeis sodybas  – sudės plastikinius langus, grindis, sunaikins senovinius interjerus. Skubu fiksuoti viską – sodybų išorę ir vidų, tvartelius, gyvūnus, net lauko tualetus, kurie taip pat yra kultūros dalis.“Juraitį su paroda sveikino dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, beje, priminęs, kad yra proga paminėti dar vieną gražią datą – Kultūros centras Dusetų dailės galerija jau penki metai veikia naujose erdviose patalpose. Kolegos pasveikinti iš Utenos atvyko gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ prezidentas Rimantas Udras. O laikraščio ir portalo „Utenos diena“ redaktorius Vytautas Ridikas, kilęs iš Dusetų, sveikindamas kolegą, perskaitė smagų eilėraštuką:

 „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,

Ten mūsų mieloji graži Lietuva,

Ten mūsų broliai fotografai suvalkietiškai šneka,

Ten po kaimus skamba Juraičio daina!“

Pabaigai – dar vienas fotomenininko V. Juraičio pastebėjimas: „Aš į Aukštaitiją beldžiuosi norėdamas užčiuopti aukštaitišką gyvenimo būdą, aukštaitišką gyvenseną. Nes Aukštaitija, tai didžioji Lietuva, faktiškai visa Lietuva, ir sukurti jos vertą darbelį – būtų didelis smagumas“.

 Vilija Visockienė

Nuotr. Alvydo Stausko, autorės ir V. Juraičio