Užgavėnių ypatumai Dusetose

Artėjant užgavėnėms svarstyta, ką reiks varyti, kai žiemos nėra, bet išradingi visada ras „atpirkimo ožį“ – tad šiemet varyta įsismelkusi iki kaulų smegenų tamsa, o taip pat visokie piktumai, pavydumai, liūdesiai ir kitokios žmogaus dūšios apraiškos, kurių verta atsikratyti. Užgavėnės tam pats tinkamiausias metas – per jas viskas (na beveik) galima ir įmanoma! Tad vasario 25 d. Dusetose su šluotomis lakstė ir dainomis, magija bei šposais visus negerumus naikino raganos, velniai ir kiti neaiškūs padarai. Blaivaus proto skaitytojas paklaus, kaip tai įmanoma, kad geriems darbams susitelkė blogos reputacijos jėgos? Matyt, jos irgi kartais tampa politinėmis perbėgėlėmis, nors vienai dienai. O gal čia koks artėjančių rinkimų triukas, nežinia.
Keistoji šutvė, lydima Sarčio (vienintelio ir neapskundžiamo šių metų žirgų lenktynių nugalėtojo), baladojosi į Dusetų gyventojų ir įstaigų langus, kai kur išdrįso ir užeiti. Užėjusi krėtė zbitkas ir kėlė alasą. Barstė druską ir tikrino šeimininkų rankų švarą. Bet šeimininkai nesiskundė, kai kur net saldainiais vaišino. Tik Lašininiui niekur kelnių geresnių nepadovanojo, nors ir kaip anas mandagiai beprašė, tai ir vaikščiojo visas skylėtas, puošnioms raganaitėms gėdą darydamas. Ir šiaip Lašininiui praėjusi žiema buvo nekokia – nors mėsos buvo sočiai, išbalo ir nusilpo nuo saulės trūkumo. Taigi ir kova su Kanapiniu buvo trumpa, nes ir tasai ne kažin kiek vitaminų beragavęs. Tai abu ne tiek galynėjosi, kiek glamonėjosi. O ir ko jiems pyktis, juk Lašininis padrybsos kur atokaitoje, atsigaus nuo kaitrių pavasario spindulių, Kanapinis sustiprės nuo sulos bei dilgių ir vėl abu draugiškai apsikumščiuodami šlaistysis kartu.
Liaudies balsas sako, šiemet reikėjo varyti ne žiemą, o tuos, kurie pernai ją per toli nuvarė. Tai žmonės nebedrįso garsiai rėkauti ir trankiai šokti, bet tylomis kimšo karštus spirgais varvančius blynus ir šildė šonus prie laužo. Ir žiema išdrįso iškišti nosį – iškrito kelios šlapios snaigės!
Labiausiai vėl nepasisekė Gavėnui ir visai neaišku, kodėl. Simpatiškas viengungis, nors ir 99 metelių, bet iš stuomens ir liemens, žydrų akių ir ružavais skruosčiukais, ir ne ubagas – kepurė su blizgančiu snapeliu, vintažinis šalikas. Čebačiokų tik neturėjo, palyda sakė, nepataikė jau į juos, bet kam jie reikalingi ant sofutės ramiai besnūduriuojant. Tik kad ir kiek nabagą po kiemus betampė, bet niekas neužjautė ir nepriglaudė. Tiesa, visos ponios pritarė, kad būtų graži namų puošmena, bet papildoma burna nereikalinga, krizė artėja. Beliko Gavėną tradiciškai su Gabija suvesti – ta jį greitai sulaižė savo kaitriais liežuviais. Vienas kitas sotus žmogelis net ašarą nubraukė, tik neaišku, gailesčio ar džiaugsmo…

Renginio organizatoriai – Kultūros centras Dusetų dailės galerija. Partneriai – Dusetų seniūnija, Zarasų rajono neįgaliųjų draugijos Dusetų skyrius.

Vilija Visockienė, nuotr. autorės