Į Dusetas  atvažiuoja gyventi – visam laikui ar vasaros sezonui – vis nauji kūrėjai. Džiugu, kad jie neužsidaro savo studijoje, o bendrauja ir bendradarbiauja, įsijungdami ir į vietos bendruomenę, ir į Dusetų dailės galerijos menininkų draugišką būrį. Bendros parodos, plenerai, projektai tik dar labiau visus suvienija.
Šį kartą pristatau vilnietę dailininkę Eglę Lipeikaitę, kuri atrado namus Dusetose, žaliame jaukiame miestelyje, prigludusiame prie Sartų pašonės. Ežero dvasia įkvepia visus čia gyvenančius – dailininkus, fotografus, poetus, visus, mylinčius gamtą, mėgstančius joje būti. Eglė pro savo buto langus Sartų ežerą ir saulėlydžio kas vakarą vis kitaip nuspalvinamą dangų virš jo mato kiekvieną vakarą, tad tos regimos spalvos, rūkai, medžių siluetai, šviesos žaismas vandens bangose atsispindi ir dailininkės kūryboje – lengvose, skaidriose akvarelėse. Ypatingą profesionalumą menininkė yra įvaldžiusi vandenį vaizduojančiose akvarelėse, apie kurias lakoniškai, bet taikliai pasako pati kūrėja darbų pavadinimais: „Saulės kaligrafija“, „Ramybė“, „Krištolinis vanduo“, „Tyluma“ ir kt. Ne mažiau kerinčios ir gėlių akvarelės, kuriose skleidžiasi visos įmanomos spalvos ir atspalviai, iš jų sklinda magiška šviesa ir, regis, visą pasaulio išmintį talpinanti ramybė.
Apie akvarelės meną ypatingai poetiškai yra parašęs danų akvarelininkas Hans Tyrrestrup: „Keistas archetipinis cheminis junginys, vadinamas H2O, kuris kaip hidrosfera dengia didžiąją planetos dalį, taip pat yra ir akvarelės meno pagrindinė sudedamoji dalis. Poetiniame akvarelės pasaulyje susitinka keturi elementai: gyvybę nešantis vanduo, popierių tiekianti Žemė, džiovinantis oras ir ugnimi išgaunami dažai. Jų sintezės laisvi, estetiški kerai ir iš jų atsiradęs meno kūrinys turi būti laikomas unikalia ir netikėta sėkme (…). Akvarelėje glūdi subtilumas, ramybė, paprastumas, atskleisti tyliu menininko minties prasiveržimu, vandens lašais ir teptuko brūkštelėjimais. Čia mažiau gali būti daugiausia. Akvarelė dailėje yra tas pat, kas pjesė dramoje, gestai muzikoje, haiku literatūroje. Ji taip pat labai artima kaligrafijos menui. Pats žodis „acquerello“ italų kalba reiškia skambus, ritmiškas, gražus. Vandens galia neapsiriboja tik menu. Popieriaus lapo pamerkimas į vandenį gali būti savotiškas ritualas, savo konotacijomis išplečiantis religinę patirtį, kai vanduo ir spalva krikštija popierių ir suteikia jam vardą – alegorišką vaizdą.“
Eglė Lipeikaitė gimė 1971 m. Vilniuje. 1986 m. baigė Vilniaus dailės mokyklą, 1994 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo dizainerės specialybę. 2012 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Nuo 2002 m. rengia personalines akvarelės parodas bei dalyvauja tarptautinėse akvarelės bienalėse. 2009 m. įkūrė savo akvarelės studiją, kurioje iki šiol moko tapybos akvarele vaikus ir suaugusiuosius. 2014 m. Pasaulinio akvarelės konkurso finalistė, Narbonė, Prancūzija. 2019 14th Art Renewal Center Salon konkurso finalistė, Amerika. Apie 40-ies tarptautinių akvarelės bienalių, festivalių ir parodų dalyvė Lietuvoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Meksikoje, Italijoje, Graikijoje, Slovėnijoje, Indonezijoje, Albanijoje, Indijoje, Kanadoje, Portugalijoje, Vietname, Latvijoje, Peru, Suomijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, Amerikoje, Ispanijoje, Serbijoje, Kinijoje.
„Vanduo visada buvo įdomi tema. Bangų ritmo, gyvybės, šviesos šokio stebėjimas virto didžiule serija akvarelių, kurios tęsiasi iki šiol ir neturi pabaigos. Vandens tapymas – tai tarsi dirigavimas jūros simfonijai. Vandenyje susilieja šalti dangaus atspindžiai ir šiltas žemės kūnas. Vanduo juda vėjo ritmu, gaudo šviesą, bangų linijomis ją atspindi jūros dugne. Saulės blikai bėga dugnu lyg auksinės gyvatės ir išnyksta gelmėje. Tai labai gyva ir besimainanti substancija, turtinga spalvomis ir emocijomis. Vanduo mane traukia savaime, kaip ir pati akvarelė. Jame randu universalias tapybos idėjas, kalbančias apie atsiradimą ir išnykimą, jautrumo ir jėgos pusiausvyrą, spalvų harmoniją ir gamtos ritmą.“ E. Lipeikaitė
Pristatykit save mūsų krašto žmonėms…
Esu akvarelistė ir akvarelės mokytoja iš Vilniaus Eglė Lipeikaitė. Labai myliu Dusetas ir akvarelę, stengiuosi daug tapyti ir dalintis patirtimi su kitais.
Kas atvedė į meno pasaulį?
Į meno pasaulį atvedė mano dailės moktytojai. Pirmoji mokytoja Maskolaitienė pionierių rūmų dailės būrelyje užbūrė savo išgalvotais pasakojimais ir meile kūrybai, nebegalėjau be to gyventi. Vėliau mokiausi dailės mokykloje, ten sutikau daug stiprių menininkų. Prieš stojant į dailės akademiją patekau pas tapytoją Vytautą Pečiukonį, kuris vis kartojo, kad tapytojo kelias ne moteriai skirtas. Jo namuose man buvo be galo įdomu. Paslaptingas mokytojas, labai atkaklūs mokiniai, užburianti aplinka, viskas traukė eiti tolyn, grūdintis, dirbti. Norėjau būti dailininke. Ten pramokau lieti akvarelę ir mokausi iki šiol. Kiek pavyksta, stengiuosi pasimokyti pas geriausius akvarelės meistrus. Labai stiprų įspūdį man paliko Yuko Nagayama (Japonija) ir Chien Chung Wei (Taivanas) pamokos ir kūryba.
Akvarelė, kodėl būtent ji?..
Akvarelė yra labai jautrus instrumentas, savyje talpinantis daugybę technikų ir galimybių. Tai vandens valdymas, drėgmės, kuri yra popieriuje, teptuke, ore, kuriuo kvėpuojam. Jos skaidrumas, tekėjimas įtraukia į nesibaigiantį mokymosi ir kūrybos procesą.
Turit savo mokyklą – plačiau apie jos veiklą, mokinius, parodas, pasiekimus…
Akvarelės mokyklą įkūriau 2008 metais, per pačią krizę. Nebenorėjau ilgiau dirbti dizainere prie kompiuterio. Pradėjau mokyti akvarelės vaikus nedidelėje studijoje vasarą ir greitai pamačiau, kad mums gerai sekasi. Po poros metų surengiau pirmąją mokinių akvarelės parodą prekybos centre Panorama. Nuo tada mokinių stipriai padaugėjo, išsikėliau į didesnes patalpas. Per tuos 12 metų įgavau nemažai pedagoginės patirties, sukaupiau daug medžiagos akvarelės pamokoms. Rengiau mokinių parodas Vilniuje, dalyvavome tarptautinėse vaikų ir suaugusiųjų akvarelės parodose. Vasaromis su suaugusiais tapome pleneruose, kartu važiuojame į parodas užsienyje. Esu kviečiama pravesti akvarelės meistriškumo pamokas įvairiose šalyse. Šiuo karantino metu pradėjau įrašinėti akvarelės video pamokas lietuvių, rusų ir anglų kalbomis, dalinuosi savo patirtimi visame pasaulyje.
Gal kada ir dusetiškiai galės mokytis pas jus?
Taip, žinoma, jie jau gali kreiptis pas mane ir mokytis, mielai priimsiu. Tik dirbti reiks daug ir labai rimtai, kitaip nepavyks suvaldyti akvarelės, nebus naudos. Pernelyg branginu akvarelę ir nenoriu švaistyti laiko paišaliojimams, kuriuos kartai žmonės vadina tiesiog maloniu laiko praleidimu.
Kokios mintys lanko, liejant akvareles, kas jas įkvepia?
Įkvepia gamta, todėl man Dusetose labai gera lieti akvarelę. Ežeras už lango dieną ir naktį mainosi, vėjas medžiuose, paukščiai, pilnas dangus žvaigždžių. Mintys teka gamtos ritmu, širdis rimsta, norisi nepaleisti teptuko.
Karantinas – nelengvas laikotarpis menininkams, turintis ir pliusų, ir minusų… Pasidalinkit mintimis apie tai. Kaip menininkui ir išgyventi, ir tuo pačiu neprarasti kūrybinės laisvės?
Manau, kad menininkui, kaip ir visiems, nuolat tenka galvoti, kaip uždirbti pinigų. Karantinas – tai laikas peržiūrėti savo veiklas ir reaguoti į situaciją kūrybiškai. Man teko atsisakyti didelės studijos Vilniuje, tačiau atradau daugiau laiko kūrybai Dusetose. Įrašinėju video pamokas, pardavinėju savo paveikslus internetu, dirbu mikrostokuose. Stengiuosi daryti tai, ką moku geriausiai.
Kaip atsidūrėte Dusetose? Gal ateityje visam laikui apsigyvensit čia?
Čia atsidūriau prieš penkis metus dailininkės Ramunės Kmieliauskaitės dėka. Ji pasiūlė pirkti savo butą Dusetose. Su vyru Andriumi atvažiavome pažiūrėti ir mums čia labai patiko. Sartai už lango, jaukūs namai, galerija, daug menininkų aplinkui. Nuo tada čia likdavome vasaroms, o šiemet apsigyvenau nuo karantino pradžios ir supratau, kad į Vilnių grįžti nebenoriu. Pirmą kartą gyvenime kūrenau pečių ir klausiausi tylos.
Manau, kad kol kas laiką teks dalinti tarp Dusetų ir Vilniaus, kur liko mokiniai, turiu ir daugiau įsipareigojimų. Bet Dusetos man tapo namais, jų norėjau visada, arti gamtos, ramybėje, kur kvepia lietus ir horizontas toli matyti. Mieste man per daug triukšmo, grūsties, dulkių, žmonių, trūksta gryno oro. Kertami medžiai, trinkelės užkloja žolę, nebelieka pavėsio, paukščių, norisi trauktis iš ten, kol miestas neprarijo paskutinių jėgų. O Dusetose aš laiminga, rodos, čia reikia visai nedaug.
Ačiū už pasidalintas mintis. Lengvo teptuko ir skaidraus potėpio, ir iki kitų susitikimų!

Vilija Visockienė
Nuotr. iš asmeninio E. Lipeikaitės albumo