Spalio 24 d. Zarasų viešojoje bibliotekoje vyko ypatinga popietė, skirta poeto Pauliaus Širvio 95 – ąjam gimtadieniui paminėti. Šventėje dalyvavo jos sumanytojas Zarasų krašto garbės pilietis, profesorius Lionginas Abarius, Dusetų moterų choras „Versmyna“ (vad. Janina Kaškauskienė), Vilniuje gyvenančių uteniškių kraštiečių mišrus choras „Indraja” (vad. Daina Abariūtė Lazauskienė) ir gausus būrys poezijos bei muzikos mylėtojų. Koncertą – popietę pradėjusi bibliotekos direktorė Danutė Karlienė džiaugėsi gerb. profesoriaus L. Abariaus parodyta originalia iniciatyva prisiminti visų mylimo poeto kūrybą per muziką, taip pat bibliotekos istorijoje pirmą kartą pasirodančiu įspūdingu jungtiniu choru. Klausytojus į savo bičiulio P. Širvio poezijos pasaulį maestro įvedė jautriai padeklamavęs eilėraštį „Aš – beržas“, sukurdamas jaukią ir šiltą popietės atmosferą. Koncertą pradėjo „Versmynos“ choristės, kurias maestro pristatė, kaip visada nestokodamas šmaikštumo: „Kažkada Paulius parašė eilėraštį „Nebuvo niekur karo be vyrų nuo Sartų“, tai dabar nebuvo nė vienos dainų šventės be moterų choro nuo Sartų iš Dusetų.“ Jos sudainavo L. Abariaus harmonizuotas dainas „Ant ežerėlio rymojau“, „Atminimų upė“, „Kai aš grėbiau“, „Bėda man yra“. Chorui akomponavusi Simona Deinytė buvo apdovanota gerb. kompozitoriaus susižavėjimo žodžiais ir jo kūrinių natų sąsiuvinių. Vėliau scenoje pasirodė „Indrajos“ choras. „Su gražiabalse Janina apvažiavom daugelį šalių, rengiam koncertus prie Antalieptės, Dusetų, Avilių, Salako vandenynų, o šiandien – ir prie Zarasų vandenyno…“, juokavo maestro, pristatydamas choro solistę Janiną Bražiūnienę, su kuria jis duetu sudainavo keletą nuostabių romansų pagal P. Širvio eilėraščius. Vienas jų – „Nežiūrėk, nežibėk“, buvo sukurtas gražuolei dainininkei, labai patikusiai tiek poetui, tiek kompozitoriui. Maestro juokdamasis prisiminė Pauliaus, pirmą kartą išgirdusio šią dainą, santūrią reakciją: „Da baika, klausytis galima…“ Po koncerto gerb. Janina, aktyvi visuomenininkė, einanti Trečiojo amžiaus universiteto dekanės pareigas, papasakojo, kad muzika ją lydi visą gyvenimą, ji yra dainavusi įvairiuose kolektyvuose, o prieš du metus į „Indrają“ ją pakvietė L. Abarius, sužavėtas sodraus dainininkės balso.
Pačiu gražiausiu, laukiamiausiu renginio akordu tapo kartu abiejų chorų atliktas kūrinys „O Sartai, o Sartai, mėlynieji Sartai“, sukurtas specialiai šiam renginiui ir skirtas „Skardžiabalsėms Kultūros centro Dusetų dailės galerijos choro moterims“, kaip pats maestro užrašė ant kūrinio natų.
Pasibaigus muzikinei šventės daliai renginio organizatorius, choristus, kompozitorių L. Abarių sveikino Zarasų rajono savivaldybės vicemeras Arvydas Steponavičius, ekspromtu sukūręs nuoširdų eilėraštį. Padėkoti gerbiamam maestro, įteikti jam simbolinį ruginės duonos kepalėlį atvyko jo mylimi bičiuliai iš Maniuliškių kaimo: „Maestro, sakėte, kad Paulius karą pabaigė savo poezijoje. Bet gyvenime karo jis niekada nepabaigė. Mums karas baigėsi, bet turime kitą, kultūrinį, karą. Ir šiandien mes norime padėkoti už tai, kad tose kovose jūs visada laimite. Ačiū jums už tai. O kadangi dvasinio peno jūs visada pilni, tai fizinio peno mes jums atnešėme iš gimtojo kaimo.“ Padėkos žodžius žymiam kraštiečiui išsakė ir Antazavės seniūnas Algirdas Lekaveckas, Antazavės bendruomenės pirmininkė Danutė Skardinskienė.
Pakalbintas maestro L. Abarius kaip visada maloniai sutiko pasidalinti savo prisiminimais iš ankstyvų vaikystės dienų bei iš to gyvenimo laikotarpio, kai artimai bičiuliavosi su P. Širviu.
„Tėvelis Juozapas turėjo arklį žemaituką, kuriuo man, labai mylinčiam gyvulėlius, leisdavo pajodinėti ar net paakėti, nors buvau dar visai mažas, kokių 5 – 6 metukų. Visuomet atvažiuodavom į Sartų lenktynes. Pamenu 1936 m. lenktynes, kai atskridęs iš Kauno lėktuvas mėtė virš žiūrovų minios saldainių popierėlius – reklamas. O pasibaigus lenktynėms, tėvas leido pavažnyčioti su mūsiškiu žemaituku, apsukti ratą ežero ledu. Mokydamasis Antazavėje pas vargonininką Juozą Dugną, dažnai pasivaikščiodamas nueidavau į Dusetas. Vėliau, prieš dainų šventes, atvažiuodavau į rajono chorų perklausas. Dusetų kraštas, kaip ir Antazavės, man mielas ir brangus. Sunku apsakyti tą jausmą, kurį jaučiu gimtajam kraštui.
Jaunystėje su Pauliumi pažįstami nebuvome. Jis gyvulėlius ganė Degučių, aš – Volungių kaime. Susipažinom jau po karo, kai Paulius, baigęs Maskvos M. Gorkio literatūros institutą, dirbo „Moksleivio“, „Genio“ redakcijose. Nešdavau jam savo parašytas daineles, jis jas spausdindavo. Išsiaiškinom, kad esam nuo vieno krašto, tarmiškai kalbam. Mūsų draugystė truko iki pat jo mirties. Labai vienas kitą supratom, išsipasakodavome visas savo istorijas. Kartu traukdavome lietuvių liaudies dainas garsiojoje Vilniaus literatų kavinėje, ypač mėgome „Palydėk mane, vėjeli…“. Man Paulius išliko ne tik mūsų krašto, bet ir visos Lietuvos dainius. Labai liūdna buvo, kai Paulius išėjo per anksti, nesulaukęs net septyniasdešimties. Gerai prisimenu paskutinį susitikimą, įvykusį dėl eilėraščio „Aš – beržas“. Norėjau, kad dėl dainos skambesio Paulius pakeistų porą žodžių, ir jis man leido tai padaryti savo nuožiūra. Tų žodžių nekeičiau, radau gražų melodijos ėjimą. Poetas jau sirgo, ir staiga sužinojau, kad jo nebėra… Romansas nuskambėjo jau po Pauliaus mirties“.
Po renginio, važiuojant namo, akimis bandant sugerti kuo daugiau paskutinių šiltų saulės spindulių, auksinančių jau nurudavusius kalnelius bei miškus, sieloje tyliai skambėjo:
„Nulingavo
Nusinešė
Saulę
Tolimi
Vaivoriniai
Miškai.
Krinta lapai –
Pageltę,
Numirę
Laiškai…“
Tačiau kažkas viduje, užlietas netikėtos spalio auksinės šviesos, priešinosi liūdesiui– ne, nemirė mūsų atmintis, kasmet rašanti naujus, pilnus meilės žodžių laiškus tyliai išėjusiam „vaivorykščių tiltais aukštais“. Ji gyva, kol gyvas, kol gieda ir skraido po pasaulį bent vienas Poeto žodis…

Vilija Visockienė
Nuotr. autorės