Parodos atidarymas lapkričio 8 d. 16 val.
Paroda veiks iki lapkričio 30 d.

Pasibaigus 24-ajam Panevėžio tarptautiniam keramikos simpoziumui, Panevėžio miesto dailės galerijos kolekcijoje lieka jo metu menininkų sukurti darbai. 2023 metais čia dalyvavo net 8 keramikai iš Lietuvos, Brazilijos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Ukrainos, Taivano ir Pietų Korėjos. Beveik mėnesį trukusiame kūrybiniame procese netruko nei džiugių atradimų, nei gana karčių nusivylimų. Kaip ir kaskart, menininkų ambicijas išpildo arba apkarpo viena pagrindinių bendraautorių – ugnis, nuo kurios malonės priklauso, džiuginantys ar nuviliantys rezultatai laukia dalyvių ir parodos lankytojų.
Kiekvienų metų simpoziumų kūriniai tarsi susiskirsto į keletą grupių, kurias vienija ir skiria idėjos bei formos. Šie metai ne išimtis. Sukurtus darbus galima grupuoti į gamtinius, natūralius pavidalus ir architektūriškas, stuktūriškas formas. Kai kurių autorių darbai kalba apie šių dviejų grupių maišymąsi tarpusavyje, pavyzdžiui, lenko Dmitrijaus Buławkos-Fankidejskio (g. 1988) kūriniai sufleruoja nuolatinį kismą ir priklausomybę vienam nuo kito. Jo kuriamos formos yra kažkas tarp natūraliai susiformavusio ir specialiai suformuoto pavidalo. Autorius ieško sąsajų tarp matomų ir nematomų gamtą formuojančių reiškinių, juos perkelia į savo skulptūras. Dmitrijaus kūriniai nėra baigtiniai, kadangi jie sukurti taip, kad galėtų nuolat keistis ir augti, gyventi toliau, nebepriklausomai nuo menininko sprendimų, tiesiog veikiami gamtos.
Lietuvės Agnės Šemberaitės (g. 1972) kūryba yra daugiasluoksnė. Jos darbuose svarbus naratyvas, siužetiškumas. Kaip ir visoje keramikės kūryboje, taip ir simpoziumo metu sukurtas kūrinys yra tikro ir išgalvoto, realaus ir siurrealaus mišinys. Autorė nulipdė dievybę vikšro pavidalu – sočią, ramią, visa matančią, kiek atgrasią, bet kartu keliančią pasitikėjimą. Neaišku lieka, tik ar metamorfozė baigsis peraugimu į visiškai žmogiškąjį pavidalą, ar vabzdiškasis pradas galutinai pasiglemš bet kokį likusį žmogiškumą.
Ukrainos menininkė Maryna Handysh (g. 1989) savo kūryboje tyrinėja procesą nuo pasąmoninių vaizdinių atsiradimo iki jų transformacijų, kuomet gimsta materialus pavidalas. 24-ojo Panevėžio tarptautinio keramikos simpoziumo metu M. Handysh sukūrė keletą didelių skulptūrų – besiskleidžiančių žiedų, simbolizuojančių viltį, trykštančią iš žmogaus gelmės. Galingas delnas ne tik prilaiko žiedus, tačiau kartu atlieka ir saugaus prieglobsčio funkciją.
Augaliniai motyvai reiškiasi ir brazilės Viviane Diehl (g. 1964) darbuose. Ji toliau tęsia savo „Miškų“ seriją, kurdama aukštą sudegusių medžių grupę. Ši serija skatina estetinę ir kartu simbolinę patirtį, apmąstymus apie žmogaus ir gamtos santykį, aplinkos ir kasdienybės iššūkius šiuolaikiniame pasaulyje. Kaip nuolat dega miškai, taip ir mūsų sielos rusena visuotinio perdegimo sindromo laikais.
Pietų Korėjos atstovas Sunbin Lim (g. 1981) taip pat inspiracijų ieško tam tikruose nykimo procesuose. Jo kūrinių motyvai ateina iš senų griuvėsių (sena architektūra – žmogiškasis pradas) ir nuolat kintančios ir kartu mirštančios gamtos (gamtinis pradas). Stebėdamas šių darinių struktūras, vidines erdves, paviršiaus faktūras, S. Lim atranda netobulą grožį. Pasitelkdamas šias idėjas, jis taip pat kuria laiko erozijos paveiktus objektus.
Tarp dviejų polių sąsajų ieško ir Jungtinėje Karalystėje gyvenanti Taivano menininkė Wen-Hsi Harman (g. 1984). Ji tyrinėja tarpkultūrinį tapatumą. Buvimas tarpinėje būsenoje tarp dviejų kultūrų jai suteikia pamatą tyrinėti tokią būseną, kuomet tarsi pilnai nepriklausoma nei vienai, nei kitai bendruomenei. Savo tapatumą autorė bando atskleisti pasitelkdama Formozinio Himalajinio lokio (nykstanti rūšis) įvaizdį. Jo V formos balta apykaklė susišaukia su Vakarų kultūroje populiariu pergalės ženklu. Taip pat keramikė kūrinio paviršių dekoruoja mažais žvyneliais, kurie simbolizuoja pirštų atspaudus – unikalumo ir išskirtinumo ženklus. Jos vyras Martinas Harmanas (g. 1986) toli nuo figūratyvinio vaizdavimo. Savo kūrybą jis grindžia aiškiomis geometrinėmis formomis, kurias modifikuoja ir kuria naujas struktūras. Įdomu tai, kad jo inspiracijos yra gamtiniai architektūriniai paminklai, tokie kaip, pavyzdžiui, Stounhendžas. Autoriui yra artimas nedidelis mastelis, tad ir simpoziumo metu jis pernelyg nenutolo nuo jam įprasto dydžio, tačiau spalvinė gama ženkliai pakito. Nuo ryškiaspalvių sprendimų pereita prie gana nuosaikaus žemės atspalvių kolorito. Ne paslaptis, kad tokius sprendimus diktuoja ir aukšto degimo technologija.
Geometrinės formos, architektūrinės struktūros svarbios lietuvių menininkui Rokui Janušoniui (g. 1997). Ką tik keramikos magistrantūros studijas baigęs jaunas menininkas į molį žiūri kaip į universalią medžiagą ir dar vieną įrankį idėjai išreikšti, atsisakant su keramika tapatinamo amato ir funkcionalumo. R. Janušonis jungia keramikinį tūrį su grafine linija, tyrinėja jų sąveiką. Šį savo kūrybos modelį jis pasitelkė ir Panevėžio simpoziume.
Šiek tiek bendrų sąlyčio taškų ir kardinalių skirtumų sujungia menininkus idėjų dalyboms. Tai ir yra pagrindinis simpoziumo tikslas. O rezultatai visada džiugina bet kuriuo atveju, ar jie visiškai tokie, kokių tikėtasi, ar nenuspėjami, bet teigiami, ar ne tokie vykę, kokie buvo lūkesčiai. Tačiau jie palieka ne tik naujus kūrinius kolekcijoje, bet ir neišdildomas patirtis bei įspūdžius dalyvių prisiminimuose.