„Na adventą pradžias iki pat Kalėdų tarp dungaus ir žemės nusdriekia sidabrinis tiltas. A tuo tiltu sugrįžta mūsų protėvių vėlas. Ataina jas pavargusias, sušalusias, sėdas prie stalą, valgo mūsų duonų ir laimina mūsų tėvų darbus. Kokias būna Kūčias, kol mes gyvi, taip atrodysma ir mes, saviesiems po kokio tūkstančio metų, kai plevenančias mūsų dvaselas sugrįš į sava namus, ir kartu atsisės prie stalą. Jeigu mes būsima laimingi per šias Kūčias, būsima laimingi visadas. Jeigu nepamiršma savų dainų, sava gražias kalbas, sava tėviškės, taigi, visadu turėsma pas kų sugrįžti. Tamstoms taip pat norim palinkėt, kad mūsų pasaulyje visi pasauliai gyvintų harmoniju, tvarku, ramybi, kad būtumem geri vieni kitiem ir rakalingi. Bukit visi pasveikinti šį nepaprastų, ypatingų vakarų. Norim kiekvienų iš jūsų apkabint ir palinket šilumas, darnas, santarves ir ramybes jūsų šeimoms ir namams…“
Šitaip gruodžio 17 d. vakarą Dusetų kultūros centro salėje liejosi aukštaitiška šnekta ir skambėjo adventinės dainos, buvo prisimenami seni papročiai, mokomasi ilgais žiemos vakarais mūsų senolių dirbtų darbų, žaidžiami žaidimai ir buriama. Jaukią vakaronę, skirtą advento bei Kūčių šventės papročiams prisiminti, surengė senovinių tradicijų puoselėtoja etnografė Sigita Gudonienė, kuriai talkino dainininkės iš jos vadovaujamo folkloro kolektyvo „Du sietai“, taip pat folklorinio ansamblio „Sartukas“ vaikai. Kartu su kapelos „Sadūnai“ vadovu Ramūnu Lisinsku šauniai muzikavo Donatas Lingė, Aivita Malažinskaitė, Mantė Razmanavičiūtė, Markas Jarmalavičius, kanklėmis pagrojo Urtė Marcinkevičiūtė. Dusetų literatų klubo „Atgaiva“ narė Angelė Braknienė paporino apie savo vaikystės, jaunystės metais švęstas Kūčias ir šv. Kalėdas, priminė, kaip sodiečiai vakarodavo advento laikotarpiu, kai linksmintis ir dirbti sunkius ūkio darbus buvo draudžiama. Vaikai ne tik susidomėję išklausė pasakojimą, bet ir noriai iš ponios Angelės mokėsi vyti siūlus ant senovinės medinės kryžavonės. Miela buvo regėti tiek mažųjų „Sartuko“ narių, tiek Dusetų vaikų dienos centro vaikų, kuriuos atlydėjo socialinė pedagogė Virginija Mazūrienė , linksmus veidus, einant ratelius ir žaidžiant įvairius žaidimus.
Smagiai padainavę, pažaidę ir išsibūrę, kokie bus ateinantys metai, visi šventės dalyviai bei žiūrovai draugiškai pasivaišino Kūčių patiekalais, kurių netrūko ant baltutėle staltiese užtiesto stalo.
Simboliniame „grušelas“ medyje degančių žvakelių šviesa tą vakarą sujungė tiek mažus, tiek didelius, primindama, kad Kūčių vakaras yra stebuklų metas, nes mus aplanko vėlės, kalba gyvulėliai, o šventų Kalėdų rytą elnias devyniaragis iš už tolimų girių parneša visų išsiilgtą saulę ir ima ilgėti dienos.

Vilija Visockienė
Nuotr. autorės