Nauji žmonės Dusetose visada kelia smalsumą – papasakokit apie save, šeimą…
Leiskite prisistatyti. Aš kilęs iš Rusonių kaimo, esančio Kaišiadorių rajone. Žmona Rita gimusi ir užaugusi Šilalėje. Dukra Emilija gimė Jungtinėje Karalystėje. Visai neseniai apsigyvenome Užtiltėje. Tiesą sakant, apie tokį kaimelį net nebuvau girdėjęs. Dusetas, žinoma, žinojau. Prieš 20 metų išvykau pasidarbuoti į Daniją. Ten praleidau 3 metus ir pamaniau, kad reikia pasitobulinti anglų kalbos įgūdžius, tad metams laiko išvykau į Australiją. Pakeliui namo iš Australijos keliavau per Japoniją. Ten užsibuvau 3 mėnesius. Grįžęs į Lietuvą susipažinau su Rita. Turėjau draugų Jungtinėje Karalystėje, kurie pakvietė prisijungti prie stalių – surinkėjų komandos. Aš stalius, statybininkas? Aš gi menininkas. Draugai manimi pasitikėjo ir jų nenuvyliau. Rita liko Lietuvoje, bet neilgam. Beveik po metų laiko nuo mūsų pažinties, ji atvyko į Angliją. Ten mes sukūrėme šeimą, susilaukėm dukters Emilijos. Tikriausiai daug kas sutiks, kad Jungtinėje Karalystėje yra lengva gyventi. Tai taip lengvai mes ten pragyvenome apie 14 metų. Sutikom daug gražių, šiltų žmonių. Tiek vietinių anglų, tiek ten gyvenančių lietuvių. Turėjome tikrai nuostabią patirtį ir esame už tai dėkingi. Svajonėse vis pajuokaudavome, kad kai jau išeisime į pensiją, tai išvyksime gyventi į kitą šalį, kur daugiau saulės, arčiau vandens. Mano žmona dievina jūrą. Ir vieną dieną viena iš mūsų draugių sako, kad jie iš Anglijos keliasi gyventi į Maljorką. Sako, vykstam kartu. Ir čia kažkas įvyko. Gyvenam ir viskas yra gerai. Nesiskundžiame. Abu dirbam, dukrai puikiai sekasi mokykloje. Bet mes pajutome, kad negyvename šiuo momentu. Gyvename avansu į priekį – išeisim į pensiją, tada išvažiuosim, vaikai išeis iš namų, tada namą pakeisim, uždirbsiu tiek ir tiek pinigų, tada kažką naujo nusipirksiu… Pažįstamas jausmas? Kas taip nemano? Ir paskui žmonės nesuvokia, kodėl jie nelaimingi, jiems vis kažko trūksta. Pasiektas vienas tikslas nesuteikia laukiamo pasitenkinimo. Tada puolam prie kito tikslo įgyvendinimo. Ir taip sukamės kaip voverės rate žvelgdami į saulėtą rytojų, ar su viltimi patekti į Pažadėtąją žemę. Bet taip ir nepajaučiam gyvenimo. Laimei, mes esam laimingi. Nutarėme, kad gyventi ir mėgautis gyvenimu turim dabar. Ne rytoj, ne po metų. Dabar. Rytojaus gali ir nebūti. Tuščiomis rankomis atėjome, tuščiomis ir išeisime.
Gyvenom Maljorkoje. Apie grįžimą į Lietuvą net negalvojome. Ji nebuvo išbraukta ar užmiršta. Bet planų grįžti gyventi į Lietuvą tuo metu neturėjome. Buvo nauji draugai, saulė, jūra, šilta. Svečiuodavosi nuostabūs žmonės mūsų namuose. Kuomet yra tikėjimas ir pasitikėjimas, harmonija su aplinka, priimi viską, kas duodama, tuomet ir gyveni.
Ir vieną dieną mes „netyčia“ pažiūrime „atsitiktinai“ Facebook’e pasirodžiusį Rolando Žigonio filmuką „Gamtos Balsas“, kalbinamas V. Landsbergis jaunesnysis. Tai suveikė kaip koks katalizatorius ir iškart po peržiūros vieningai pareiškėme, kad laikas grįžti į tėvynę. Beje, išvakarėse jau šnekučiavomės su draugais iš Vokietijos, kurį laiką gyvenusiais Maljorkoje, apie planus grįžti į Lietuvą. Iš vakaro dar sakėme, kad artimiausiu metu neplanuojame. Kitą dieną mes jau tvirtai nusprendę grįžti. Ir tai mus atvedė net į Dusetas.

Kodėl Dusetos?
Mano žmona yra tikra žemaitė. Bet tai ji surado sodybą, kuri tapo mūsų naujais namais. Man Dusetos buvo žinomos. Mano tėtis kilęs iš šių kraštų, nuo Zarasų. Čia atvažiuodavome lankyti giminaičius, paminėti mirusiuosius, kurie palaidoti Zarasų kapinėse. Dar yra ir draugų, kurie gyvena netoli Dusetų. Mes norėjome gyventi ne mieste ir Dusetos puiki vieta. Gražios apylinkės. Šalia daug ežerų.

Esat fotografas – koks žanras labiausiai patinka, iš kur gyvenime atsirado noras fotografuoti?
Mano tėtis fotografuodavo. Pusseserė fotografavo. Bet kai buvau mažas, maniau, kad ta dėžutė man per sudėtinga. Tačiau beveik visi kažkiek esame prisilietę prie fotografijos anais laikais. Daug kas turėjo taip vadinamas „muilines“. Aš jau nekalbu apie šiuolaikinį jaunimą – čia kiekvieno privaloma kasdienybė. Man patinka stebėti, užfiksuoti. Kai išvykau į Australiją, tai labai norėjosi dalintis su artimaisiais tais vaizdais. Ir ten būnat viena mergina iš Japonijos supažindino su savo dėde, profesionaliu fotografu. Jis pastebėjo, kad mano nuotraukose kažkas yra, kažkas traukia. Žinoma, esu jam labai dėkingas už gautas pamokas, už padovanotą man juostinį fotoaparatą Minolta, už paskatinimą sudalyvauti foto konkurse Japonijoje. Sudalyvavau labai sėkmingai ir tai buvo pozityvus impulsas toliau gilintis į fotografiją. Rita taip pat yra menininkė, jos tiesioginis darbas – grafinis dizainas, bet ji puikiai draugauja su fotografija, nuotraukų koregavimu ir daugeliu kitų gražių dalykų. Esu labai jai dėkingas už palaikymą ir motyvaciją. Kuomet gyvenom užsienyje, kartu fotografuodavom vestuves. Man patinka fotografuoti žmones. Emocijos. Bendravimas. Natūralumas. Ir savo fotografijose stengiuosi tai perteikti. Man svarbu, kad žmogus jaustųsi patogiai, laisvai, pasitikėtų manimi. Aš ir modelis kartu esam kūrėjai, kuriantys bendrą produktą. Komandinis darbas, bendradarbiavimas – tai mano stilistika. Žinoma, man smalsu stebėti ir kolegų darbus – makro pasaulis, architektūra, mados fotografija. Dabar atrandu fotografiją naudojant bepilotes skraidykles (droną).

Kokie kiti pomėgiai?
Kai buvau moksleivis, labai patiko žaisti šachmatais. Dabar rečiau pažaidžiu. Pasivaikščiojimai gamtoje. Stebėti gamtą, žmones, bet be fotoaparato. Savęs pažinimas. Joga, meditacija. Nors tai negalėčiau pavadinti pomėgiu – tai labiau gyvenimo dalis. Su šeima mėgstam keliauti.

Dusetose dar neseniai, bet turbūt jau susidarėte pradinę nuomonę apie miestelį ir jo žmones?
Taip, Dusetose dar esame labai „švieži“. Ir dėl susiklosčiusios situacijos, kai judėjimas ir bendravimas ribotas, sunkiau matyti pilną vaizdą. Kaip ir visur, yra visokių žmonių. Visokių ir reikia. Bet kiek teko susitikti, pakalbėti, sutikom labai mielus, norinčius padėti, draugiškus, besišypsančius, mus priimančius tokius, kokie mes esame žmones. Dusetose tvyro kažkokia ypatinga aura. Gal čia nuo vandens. Nežinau. Visi juokauja, kad Dusetos yra menininkų Meka. O aš juokauju, kad menas išgelbės pasaulį. Ne ekonomistai ir verslininkai, bet menininkai. Pastebėjom, kad daug jaunų žmonių renkasi apsigyventi Dusetose ir aplinkiniuose kaimeliuose. Tas tikrai džiugina. Tikiuosi tai įneš ir šiokių tokių pokyčiu, virsmo.

Daug keliaujat… Kas kelionėse patinka?
Taip, mėgstam keliauti. Kiekviena kelionė yra visada kitokia, nors vyksti ir į tą pačią vietą, kur jau esi daug kartų buvęs. Kelionės praplečia pasaulėžiūrą. Pamatai, kad ir ten žmonės gyvena. Jų poreikiai kaip ir mūsų. Pažįsti kitas kultūras, atrandi naujus kvapus. Kelionės grūdina. Jos išbando. Tai gera proga pasitikrinti santykius. Kelionėse matai kaitą, skirtumus ir panašumus. Tai nebūtinai kelionė kažkur toli. Užtenka išvažiuoti į kitą kaimą ir jau gaunasi kelionė. Svarbu nusiteikimas.

Kokios gyvenimiškos filosofijos laikotės?
Pasistengsiu atsakyti trumpai, nes jau ir taip prifilosofavau. Gyvenimas yra nuostabus. Pasaulis (visaTa) jau yra tobulai sukurtas, surėdytas, suderintas. Žmogus – Kūrėjas. Šioje vietoje gali daug kam užsiriesti nosis, susireikšminti Ego. Jei taip yra, tada žmogus – griovėjas. Sąmoningas Žmogus be Ego yra Kūrėjas/Dievas, atsakingas už savo kūrybą. Mylintis savo kūrinius ir leidžiantis viskam, kas tik sukurta, būti. Tai įsisamoninus viskas patampa labai paprasta ir aišku. Nebelieka jokios paslapties, mistikos, dogmų ar magijos. Gyvenimas tampa simfonija, švente.

Knygos, filmai, muzika – kas patinka, kokie stiliai, autoriai?
Turiu prisipažinti, kad labai mažai skaitau. Tam reikia daug laiko. Aš nesuprantu tų žmonių, kurie sako, kad jie neturi ką veikti, jiems nuobodu. Pas mus to nėra. Rodos, nieko mes labai taip ir neveikiam, bet būna dienų, kada norėtųsi dar keliomis valandomis prailginti parą. Iš kitos pusės, gali būti daug apsiskaitęs, prikaupęs žinių, bet nesugebėti tų žinių panaudoti. Aš esu labiau praktikas šioje vietoje. Yra literatūros, kuri kažkaip atsiranda tam tikru laiku, kai kažkokios informacijos reikia. Bet tai būtų labiau psichologinė literatūra, savišvieta. Mūsų namuose jau nuo labai seniai nėra televizoriaus. Tai sąmoningas pasirinkimas. Jei kildavo noras kažkokį filmą pažiūrėti, tai nueidavome į kino teatrą arba žiūrime per kompiuterį. Su dukra patinka Brolių Grimų pasakos, rodomos per Lietuvos nacionalinį kanalą. Ten labai daug tiesos pasakoma ir parodoma. Tik ne visi tai pastebi. Filmus aš žiūriu (jei jau žiūriu), vėl ne taip kaip visi. Siužetas man nėra labai svarbus. Daugumos filmų siužetai panašūs arba labai jau nuspėjami. Man įdomiau detalės, aktoriaus, operatoriaus darbas. Mūsų namuose beveik visada įjungta kolonėlė ir fone tyliai groja muzika. Klausomės įvairios. Hard Rock nebūna mūsų grojaraštyje, bet yra baladžių, kurios gražiai ir jautriai skamba. Dukrai patinka Queen, Fredis Merkuris, džiazas, klasika. Kai kurie Lietuvos atlikėjai – Jazzu, Jarutis, Monique, Antikvariniai Kašpirovskio dantys ir kiti. Paklausome australų atlikėjo Ry X, Xavier Rudd, taip pat jaunystės laikų muzikos. Būna dienų, kuomet fone groja tiesiog gamtos garsai, koshi varpeliai, paukščiu čiulbėjimas. O kartais reikia mokėti pabūti tyloje.

Palinkėjimas dusetiškiams…
Visiems linkiu sveikatos, drąsos, pozityvo. Nebijokite pokyčių. Nebijokite patirti. Nieko nėra amžino, viskas kinta, viskas praeina. Išmokite priimti viską, ką duoda gyvenimas ir už tai būkite dėkingi. Nesvarbu, ką gaunate. Dėkokite. Prisiminkite, kad mes čia tik svečiai, užsukome labai trumpam šioje Žemėje. Turime mažai laiko, nešvaistykime jo barniams, pavydui, kovoms, griovimui. Būkite Kūrėjais.

Ačiū už pokalbį. Linkime, kad Dusetos  taptų jūsų šeimai tikrais namais. Ir kuo įvairesnių kelionių – realių ir dvasinių, iš kurių negrįžtama tuščiomis, o su naujais atradimais, patirtimis, praturtinsiančiomis ir mūsų bendruomenės gyvenimą. Į kurį, neabejojame, įsitrauksite – kursite, dalyvausite parodose, tapsite mūsų krašto menininkų genties dalimi. Juk kuo daugiau kūrėjų – tuo daugiau šansų pasauliui išsigelbėti.

Dalius Dūdėnas gimė 1975 m. Mokėsi Rumšiškių A. Baranausko vidurinėje mokykloje. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Po studijų atsirado galimybė keliauti. Fotoaparatas buvo nuolatinis palydovas kelionėse. Viešnagės Japonijoje metu susipažino su japonu fotomenininku, kuris pasidalino gilesnėmis žiniomis apie fotografiją ir paskatino sudalyvauti laikraščio iš Fukui miesto rengiamame fotokonkurse. 2005 m. šiame fotokonkurse, mėgėjų kategorijoje, laimėta pirma vieta.
Tai Dalių paskatino labiau gilinti žinias apie fotografiją. 2012 m. jis baigė Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją, fotožurnalistiką ir fotografijos technologijas.
2010 m. surengė autorinę parodą Rumšiškių kultūros centre. 2011 m. jo darbai atstovavo Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją parodoje Suomijoje. 2019 m. Daliaus fotografija pasirinkta deimantų parduotuvės atidarymo ceremonijai Maljorkoje.
Šiuo metu fotografijos darbai labiau susiję su komercine fotografija, renginiais, tačiau ir čia yra ieškoma emocijos, netikėto rakurso, akimirkos, kuri nors trumpam suintriguotų, patrauktų dėmesį. Vieni iš užsakovų – Radisson Blue, UAB Tiltra Group, Cell Medicum, HB Finest ir kt.