Danguolės ir Edmundo Brogų kūrybos paroda

Žiemišką prieblandą, apgaubusią mus iki saulėgrįžos, nušvietė vilniečių menininkų Danguolės ir Edmundo Brogų kūrybos paroda, atidaryta Antazavės dvare gruodžio 3 d. Danguolė ir Edmundas  Brogos yra Dusetų dailės galerijos menininkai, dalyvauja čia rengiamose parodose, pleneruose. Edmundas kilęs iš Bilaišių kaimo, ten tebestovi gimtoji sodyba. Danguolės šaknys – Dzūkijoje, Valkininkuose.

Parodos atidaryme aikčiojo ir žiūrovai, ir parodą organizavusi, autorius kalbinusi kultūrinės veiklos Antazavės dvare koordinatorė Liliana Žutautienė, regėdama spalvų žaižaravimą Danguolės autorine šilko technika sukurtuose tekstilės paveiksluose.  Abstraktus ornamentinis ritmas, sodrios spalvos, optiškai kintantis vaizdas – viskas lyg iš lietuvių liaudies tekstilės, taip sava, artima, bet nerastumėt čia kopijavimo – meistrės viskas virtuoziškai šilko siūlais perpinta, išjausta savaip, kaip tik ji geba matyti. „Tapyba siūlais“ –  taikliai pavadino autorė savo darbus.

Tekstilininkės, juvelyrikės, Vilniaus dailės akademijos profesorės D. Brogienės paroda jubiliejinė, šiemet –   menininkės kūrybinės veiklos 40 – metis.

„Iš 40 dėstytojavimo metų 20 metų dėstau spalvotyrą. Tad žinau, kaip spalva daro poveikį žmogui, savo žinias naudoju ir kūryboje. Man mano darbas yra meditacija – kuriant visos bėdos, nesklandumai, nemalonumai tiesiog kažkur dingsta. Kūrybinį kelią pradėjau nuo tradicinių senųjų gobelenų. Vėliau perėjau prie abstrakcijų, į kuriuos įpinu baltų simbolius iš lietuviškų audinių, lovatiesių – baltiški raštai labai „pasiduoda“ maniškei autorinei technikai. Kartą parodoje žiūrovas paklausė, kodėl darbuose vien aštrios linijos, gamtoje juk tokių nebūna… Pradėjau apie tai galvoti ir nuo 2019 metų paveiksluose atsirado lenktos linijos. Tikiuosi padaryti apvalių darbų seriją ir Dusetose arba Antazavėje surengti dar vieną visiškai naują parodą“,- atidarymo metu kalbėjo D. Brogienė.

Apie tekstilininkės kelią Danguolė pradėjo svajoti nuo penktos klasės, kuomet į klasės auklėtojos klausimą „kuo norite būti“ ji nedvejodama parašė – „kurti interjerinius darbus“ (didelį įspūdį jai buvo palikę žurnale pamatyti žymios tekstilininkės Salvinijos Giedrimienės darbai). Po dvidešimties metų klasės susitikime auklėtoja sakė, kad  labai retai nutinka, kai vaikas nuo mažens žino, kokį kelią pasirinks.

„Kantrybė manyje buvo nuo vaikystės. Esu dėkinga mamai, kuri mane labai palaikė, leido po 8 klasių stoti į tekstilės specialybę, nors daugelio manymu turėjau baigti vidurinę – mokiausi vien penketais. Auginant vaikus, reikia jiems leisti pajusti, kuo jie nori būti.  Viduje jie tai žino, bet bijo pasakyti, nes jaučia spaudimą iš šalies“,- pasakojo D. Brogienė.

Menininkė daro ir papuošalus, kurie kaip ir tekstilės paveikslai kuriami, naudojant originalią šilko vyniojimo techniką plokštumoje. Tai sudėtingas darbas, reikalaujantis ypatingai daug išmanymo ir milžiniškos kantrybės. Savo autorinę techniką ji sukūrė prieš 30 metų, pamačiusi, kaip vyras Edmundas riša žvejybines museles. Jis ir paskatino šia technika sukurti pirmąsias miniatiūras. Vėliau darbai didėjo, darėsi vis sudėtingesni. „Vyras – mano pirmas kritikas, pirmas patarėjas“, – kalbėjo Danguolė, lygiai taip pat apie žmoną atsiliepė ir vyras: „Vienas kitam patariame, pasitariame ir dažniausiai prieiname bendrą nuomonę. Smagiausia, kai du žmonės ilgai kartu gyvena ir vis dar turi apie ką šnekėtis“.

Į Lilianos klausimus – „Labai stebiuosi, kada tu miegi? Ir studentai, ir vaikai, ir gausybė parodų… Kada viską spėji padaryti?“ – menininkė juokdamasi atsakė, kad miega, bet ir miegodama kuria: „Prabundu ir galvoju, ką toliau darysiu?… Mes visi, dirbantys įvairiuose darbuose, esam savaitgaliniai, atostogų menininkai“…

Ilgametis Vilniaus miesto architektas, meno kūrėjas Edmundas Broga miniatiūrines medžio skulptūrėles pradėjo drožinėti, kai užklupusi liga nebeleido daryti didelių kūrinių: „Teko padėti pjūklą, kirvį ir paimti peiliuką – pasirenki pagal galimybes. Kur benuvažiuoju, visur drožinėju.“ Miniatiūras menininkas kuria iš kietos medienos. Kaip pats sakė, jam didelį įspūdį yra palikusios japonų necke – laimę nešančios medinės skulptūrėlės. Edmundo drožinių kompozicijos stebina išmone, plastiškumu, kruopštumu, filosofinėmis mintimis. Menininko sukurti labai unikalūs mediniai papuošalai su pirmykščio žmogaus, toteminių gyvūnų atvaizdais – gali būti nešiojami ir kaip amuletai, ir kaip prabangūs aksesuarai, nes juose  panaudotas ir metalas, gintaras.

Sveikindamas parodos autorius, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas džiaugėsi estetiška, gražiai išeksponuota, labai įspūdinga paroda, taip tinkančia dvarui: „Kaip džiugu, kad Kalėdas sutiksime su tokiomis dviem puikiomis, viena kitą papildančiomis parodomis. Skambantys, muzikalūs šie darbai – dailėje, kaip ir muzikoje, labai svarbu ritmas, darnos pojūtis.“

Kai Liliana renginio pabaigoje abiejų parodos autorių paklausė, ką jie dar norėtų pasakyti, menininkai tylomis susižvalgė… Atsakė Edmundas: „Dažnai klausiam savęs, kam to reikia… darai, darai, o kam… Po parodos jautiesi lyg nusimetęs kažkokią naštą. Praeina kažkiek laiko, ir vėl kyla noras dirbti, kurti. O jei praleidi dieną nieko nedarydamas – taip vakare pikta būna ant savęs, kad tuščia diena praėjo.“

Menininkai, anot Lilianos, privalo kurti, nes tai Dievo duota. Neišduoti savo kelio, dalintis kūryba – tai sunki, o kartu ir labai džiugi lemtis. Apie tai ir skamba ši unikali paroda, kurią Antazavės dvare galite aplankyti iki sausio 30 d.

Vilija Visockienė, nuotr. autorės