Paroda vyksta Antazavės dvare iki spalio 30 d.
„Kviečiu jus pasinerti į ramybės ir minimalistinės estetikos pasaulį, tyrinėjant mano keramikos lipdinius.
Keramika man prilygsta terapijai. Molis rankose sukuria lankstumo pojūtį galvoje. Būna dienų, kai lipdydama patenku į tam tikrą žodžiais sunkiai nusakomą būseną, kurioje visos mintys, laikas ar net baziniai žmogaus poreikiai praranda svarbą. Tuomet atrodo, kad viskas aplink netenka svorio. Kūnas, galva ir molis pradeda veikti kaip viena.
Molis yra mano kantrybės mokytojas. Kantrybės, kurios man trūksta labiausiai. Ši veikla visų pirma iš tavęs reikalauja laiko ir vis primena, kad reikia stabtelėti ir palaukti – kol sukietės, suminkštės, išdžius, išdegs, atauš. Lipdydamas turi gyventi ne savo, o molio ritmu.
Lipdymo procese eksperimentuodama bandau sukurti vizualiai malonias minimalistines formas, į kurias norėtųsi ne tik žiūrėti, bet ir liesti, tyrinėti. Suglostau molį taip, kad suteikčiau vazoms kuo daugiau plastiškumo.
Darbas su moliu taip pat moko mėgautis kiekvienu keramikos proceso žingsniu, o ne rezultatu. Juk rezultato kartais gali ir nesulaukti. Drauge su moliu keliauju per kiekvieną keramikos etapą – lipdymą, džiūvimą, glazūravimą, degimą… Kiekviename iš jų stengiuosi padaryti viską kaip tik galiu geriausiai. Dažniausiai pasiseka ir finalinis etapas – degimas – padovanoja apčiuopiamą objektą, kuris įkūnija mano kūrybą.
Kiekvienas kūrinys pasakoja istoriją, atspindi man asmeniškai svarbią prasmę bei gilų ryšį su gamta. Tad ženkite arčiau ir patirkite mano laiką, kantrybę, augimą, emocijas, mintis ir prisilietimus.“ Deimantė Maciūtė