http://www.photography.lt/lt.php/Fotografai?id=189

APIE AUTORIŲ

KĘSTUTIS ČEPĖNAS gimė 1964 m. sausio 1 d. Žiežmariuose Kaišiadorių rajone. Vidurinę mokyklą, kurioje buvo dėstoma sustiprinta biologija, baigė Kaune. Aukštojo mokslo siekė Lietuvos veterinarijos akademijoje ir 1988 m. įgijo zooinžinieriaus specialybę. Nors šiandien autoriaus tiesioginis darbas nesusijęs su gamta ir gyvūnais, tačiau gamtos pažinimas, kelionės po platųjį pasaulį, kalnai ir fotografija jau bemaž keturis dešimtmečius yra didžiausia jo aistra. K. Čepėnas – ilgametis Lietuvos ornitologų draugijos narys, 2005–2011 m. buvo draugijos prezidentas. 2007 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu, tais pačiais metais jam suteiktas meno kūrėjo vardas. Autorius yra surengęs 8 personalines fotografijos parodas gyvosios gamtos temomis Lietuvoje, Rusijoje, Olandijoje, Belgijoje. Jo darbai buvo eksponuoti pristatant mūsų šalį „Expo’2012” parodoje Pietų Korėjoje. 2010 m. K. Čepėnas tapo Lietuvos spaudos fotografijos „Auksinis kadras” laureatu, 2012 m. prestižinio tarptautinio gamtos fotografijos konkurso „Zolotaja čerepacha”, renginio Rusijoje, nugalėtoju, daugelį kartų jo nuotraukos įvertintos Lietuvos laukinės gamtos fotografijos konkurse „Gintarinis žaltys”. K. Čepėnas išleido personalinį fotoalbumą „Tarp žemės ir dangaus”, „Briedis. Girių karalius”, drauge su kitais autoriais iliustravo daugiau nei dvi dešimtis knygų ir albumų, nuolat bendradarbiauja su gamtos žurnalais ir leidyklomis.

AKISTATOJE SU RAIBA TYLA

Fotografijos laukas yra toks platus, kad jame be vargo sau vietą randa ir meno kūrėjai, gvildenantys egzistencines problemas, ir fotožurnalistai, skubantys užfiksuoti svarbius mūsų gyvenimo įvykius, ir grynai hedonistinių imperatyvų vedini fotomėgėjai, ir, kas be ko, daugelio akimis žiūrint – tikrų keistuolių reputaciją pelnę gamtos fotografai, negailintys nei lėšų, nei laiko, o kai kada ir sveikatos dėl jiems rūpimo kadro. Regis, tik jiems vieniems suprantamas pasiryžimas valandų valandas užsimaskavus tykoti kur nors laukuose, miške ar pelkėje įsirengtoje slėptuvėje, laukiant akimirkos, kada pasirodys laukiamas gyvūnas – žvėris ar paukštis ir „leisis sumedžiojamas“. Maža to, fotografo „šūvis“ turi būti nepriekaištingas: taiklus, informatyvus ir keliantis pasigėrėjimą. Tai labai rafinuota medžioklė, reikalaujanti išankstinio pasirengimo, gamtos išmanymo, užsispyrimo, kantrybės, puikių žinių apie konkrečius gyvūnus, jų elgseną ir dar daugybę įvairiausių aplinkybių, be kurių tikėtis nors kokios sėkmės būtų tiesiog neįmanoma. Fotografinė medžioklė iš esmės skiriasi nuo kitų jau vien tuo, kad ji niekada neatima, o kaip tik priešingai – visada tik prideda. Bent jau teigiamų emocijų ir vertingos patirties – tikrai. Prieš akis iškyla matytos medžioklių trofėjų parodos: puošnūs ragai, iltys, įmantriausios iškamšos, kailiai… Visa tai greta įspūdžio pagimdytos nuostabos visada pažadindavo suvokimą, kad tas grožis tam konkrečiam sutvėrimui kainavo gyvybę. O štai fotografo laimikis visai kitoks. Nuotraukos tarsi pratęsia joje pagauto gyvūno gyvenimą, nepaisant to, kad dėl pačių įvairiausių aplinkybių to gyvūno jau seniausiai galėjo nelikti. Tai labai maloni regimybės iliuzija: regis, kuo gražesnė fotografija, tuo daugiau to grožio išlieka ir gamtoje. Kęstučio Čepėno fotografijos ir pasirinkta kūrybos taktika irgi yra ne kas kita, o pati tikriausia fotografinė medžioklė. Jo trofėjai – parodoje eksponuojamos įvairiose pasaulio vietose „sumedžiotos“ pelėdos: Aliaskoje – baltoji, Kryme – balinė, Baltarusijoje – laplandinė ir uralinė, o Lietuvoje –lututė ir žvirblinė. Kiekviena savaip svarbi ir vertinga, kiekviena su sava istorija. O ir „laimikio“ tiek, kad lengvai pakaktų kelioms parodoms. Štai tundros platybėse sparnus išskleidusi viena didžiausių šios rūšies atstovių – baltoji pelėda – grakštus, įspūdingas ir galingas paukštis, kuriame, regis, visa savo esybe įsikūnija beribių tyrlaukių dvasia. Jos baltumas kažkoks mistiškas, keistai kontrastuojantis su tamsia pilkšvai žalsvų tonų aplinka ir tuo pačiu savaip užburiantis. Kažkur beribėje Krymo stepėje ant šakos supasi aplinkos pustoniuose paskendusi balinė pelėda. Ne ką mažiau išraiškingos, tačiau jau visiškai kitokios miškų gyventojos. Jos tikros slapukės, raibaplunksnės kamufliažo meistrės. Žiūrėk, tai iš už kamieno kyšo galvutė, tai įdėmiai stebeilija nuo šakos ar vos pastebimos lizde, tai drąsiai įsitaiso kur nors atviroje vietoje ant kokio apipuvusio strampo ar raivosi tiesiog prieš pat akis mankštindamos sparnus. Čia pat tankmėje per daug nuo savo jauniklio nenutolstanti laplandinė pelėda, iš uoksų besižvalgančios lututė bei žvirblinė ar skrydyje vos spėta pagauti uralinė pelėda. Jų gebėjimas likti vos pastebimomis tiesiog stebina, nors ir slėptis jos neskuba. Pelėdos garsėja kaip bebaimiai paukščiai. Jos visada atkakliai gina savo lizdą ir ypač jauniklius, tad nesirinkdamos puola bet ką, kas tik pasikėsina į jų ramybę. Yra žinoma, kad nuo tokių jų atakų nukenčia ne tik žvėrys, bet ir žmonės. Tad suprantama, tokios fotomedžioklės pareikalauja ne tik puikių fotografo įgūdžių, bet ne ką mažiau ir ryžto bei užsispyrimo. Šiaip jau pelėdos turbūt vieninteliai paukščiai, kurie taip kursto žmonių vaizduotę bei fantaziją. Vienose kultūrose jos – blogio pranašai, grobiančios vaikus, atnešančios ligas ir nelaimes, kitose – priešingai – išminties, mokslo bei tamsą vaikančios šviesos ir pažinimo simbolis. Šiurpą keliantis jų ūbavimas, lyg dieną nakties tamsoje matančios akys, nepriekaištinga klausa ir gebėjimas sklęsti nesukeliant nė menkiausio garso nuo seno pelėdoms garantavo ypatingą vietą žmonių sąmonėje. Kita vertus, akistatoje su šiais mitais ir legendomis apipintais paukščiais Kęstutis Čepėnas kuria savo – smalsaus stebėtojo pasakojimą, kuris jau savaip yra vertingas ir prasmingas.

Sigitas Laurinavičius