„Klaudijaus Driskiaus (g. 1959) kūriniai nėra fotografijų ciklas, nors vidinė, natūrali jų vienybė nesunkiai pajuntama. Gal geriausia tokią kūrybą pavadinti ,,išpažinimais”. Čia išpažįstamos savo šaknys, priklausymas tam tikrai genčiai su nepaaiškinama gyvenimo sankloda, neregėtais papročiais, neperprantama mąstysena ir pašaliečiams visai svetimomis vertybėmis. Priklausymas Aukštaitijos kaimui. Bet tai nėra sentimentali kelionė į savo vaikystę, juo labiau ne baikštus pasipuikavimas ,,tuo, ką mes turime”. Fotografijų autorius suvokia tam kaimui bepriklausąs tik iš dalies, irgi tapęs savotišku pašaliečiu. (…)

Net smagiausiose Klaudijaus Driskiaus fotografijose prasišviečia truputis skausmo, nekart seniai nuslopusio, nugrimzdusio į pasąmonę. Partizanų neviltis, akinanti sovietinio gyvenimo pilkuma, galiausiai žinojimas – mes esame paskutiniai. Paskutiniai ,,tikri” sentikiai, paskutiniai ,,tikri” žemdirbiai, muzikantai, aludariai. Tai savotiškas šio krašto istorijos ar bent vienos epochos epilogas. Šios fotografijos radosi 1984–2007 metais. Nors kurtos ilgesnį laiką, atspindinčios ir istorijos lūžius, ir kasdienos kaitą, jos vis dėlto vienijamos to paties krašto ir tų pačių žmonių.“

Vytautas Ališauskas

Daugiau apie autorių –  Klaudijus Driskius