Antazavės dvare birželio 7 d. atidaryta žinomų dailininkų Gražinos Vitartaitės ir jos sūnaus Vytauto Poškos tapybos paroda.
Renginį pradėjo Nacionalinio dramos teatro aktorė, dainininkė, V. Poškos žmona Rasa Rapalytė, padovanodama susirinkusiems dainas iš legendinės Edithos Piaf repertuaro. Rasa aktorystę studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra sukūrusi daugybę svarbių vaidmenų. Vienas įsimintiniausių – tai E. Piaf vaidmuo spektaklyje „Dienos ir dainos“. Kaip pati Rasa sako: „Visada norėjau dainuoti Edithos Piaf dainas. Man atrodo, kad tos dainos labai aktorinės. Kiekviena daina – lyg mažas spektaklis, su istorija, vaizdais. Man nesvarbu, kas aš esu: aktorė ar dainininkė. Aš tik žinau, kad noriu būti scenoje. Esu išalkusi vaidinti ir visada jaučiu alkį dainuoti.“
Dailininkas, parodų ir plenerų organizatorius, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas kalbėdamas apie Gražinos ir Vytauto kūrybą su džiaugsmu akcentavo, kad jie – tikri pleneristai. Jis pabrėžė, jog eiti tapyti tiesiai į gamtą, kaip tai daro šie dailininkai, mūsų laikais – retas ir nebe toks populiarus pasirinkimas.
A. Stauskas taip pat pasidžiaugė atgimusiu Antazavės dvaru, primindamas, kaip prieš keletą metų čia, dabartinėje gražioje renginių salėje, tebuvo apleista sporto salė, o visas dvaras nyko. Šiandien matome jį šurmuliuojantį ir pilną gyvybės bei meno.
G. Vitartaitė, nuoširdžiai pakalbėjusi apie savo kūrybą, padovanojo naujausią darbų albumą A. Stauskui. V. Poška pasakojo, kad kūriniai parodai buvo atrenkami siekiant paminėti 150-ąsias M.K Čiurlionio metines. Paveiksluose iš tiesų atsispindi šio didžio Lietuvos dailininko bei kompozitoriaus tapybos ir muzikos dvasia.
Paroda Antazavės dvare veiks iki birželio 29 d.
GRAŽINA VITARTAITĖ
“Tapydama aš tik jaučiu, neišmąstau. Negalvoju, ką ir su kuo maišyti, atspalviai klojasi savaime. Ir kai pajuntu tam tiktą vertikalę, susikaupimą, ir ypatingų motyvų neieškau, intriguoja sumanymas, akimirkos žavesys. Ją ir stengiuosi pagauti. Kūryboje kaip ir gyvenime negali būti sustojimo,” – taip apie savo kūrybą pasakoja Gražina Vitartaitė.
Šis spontaniškumas, kurį natūraliai lydi ekspresyvus potėpis, ir suteikia nuosaikios lietuviškos gamtos peizažams išskirtinumo, intrigos ir dramatizmo. Autorė kuria pajūryje arba gimtojoje Krekenavoje, kur gamta leidžia atitrūkti nuo buities ir pajusti didžiausią laisvę, patirti gamtos poeziją ir ją perteikti savo kūryboje. Ji be galo myli Lietuvos gamtą ir sako, kad svarbiausia žmogui yra atrasti harmoniją su gamta. Todėl ir paveiksluose užuot šokiravusi kviečia į estetinę meditaciją, kur keliaudamas laisvais, ekspresyviais dailininkės potėpiais ir žiūrovas raginamas atrasti savo intymų santykį su gamta.
VYTAUTAS POŠKA
„Kalbant mokslo kalba, rasos taškas yra temperatūra, kuriai esant, ore esantys vandens garai kondensuojasi į skystą vandenį, dėl ko susiformuoja rasa, rūkas ar netgi lietus. Rasos taškas yra visuomet žemesnis arba lygus oro temperatūrai, dėl ko rasa ar rūkas susiformuoja ankstyvomis ryto valandomis, kai oro temperatūra įprastai būna žemiausia, o rasos taškas – aukščiausias. Daug parodoje eksponuojamų paveikslų esu nutapęs ankstyvomis ryto valandomis. Rasos taškas man kaip simbolis – virsmo taškas į kitą – kūrybinę erdvę. Kylantis rūkas apibendrina erdvę, paslepia visa, kas nesvarbu, visas buitines detales ir leidžia „pakilti virš žemės“, atitolti nuo buitinių problemų, svajoti ir tapyti kitoje erdvėje. Tai gali būti gyvenimo kelias, svajonė arba pėdutės smėlyje, kopose, kurios bus užpustytos vos po akimirkos. Liks tik bangelė, it begalybės simbolis, saulės apšviestų rūko gabalėlių takelis virš vandens, laipteliai į dangų, išnykstantys debesyse, arba mintys, skriejančios kažkur tolyn.
„Man erdvė asocijuojasi su laisve, kai niekas netrukdo akiai iki pat horizonto, su vidine, kūrybos laisve. Šiuolaikiniame pasaulyje žmogui skaitmeninės technologijos ir begalinis informacinis triukšmas dažnai nepalieka vietos interpretacijai, įsigilinimui į save. Erdvė, tapyboje perteikta menine kalba per spalvą, perspektyvą, simbolius, leidžia žiūrovui pasijusti kitoje – jo paties susikurtoje – erdvėje“, – pasakoja autorius.
„Tarsi voratinkliais suvejami Vytauto Poškos potėpiai virpa, atsikartoja, mezgasi tarpusavyje lyg natos, muzikinio kūrinio pagrindinė melodija. Akvareliškai sukuriamas gylis ir žiūrovo žvilgsnis bei mintis gali nevaržomai klaidžioti po peizažo tolius. Itin įtaigiai perteikdamas atspindžius, šviesą ir šešėlius, Vytautas Poška sukuria stipriai atmosferiškus, emociškai paveikius darbus“, – sako menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.“
Paroda skirta 150-osioms M.K Čiurlionio metinėms. Parodos ir koncerto koordinatorius Vytautas Poška.
V. Visockienės nuotr.
Akimirkos iš parodos atidarymo https://www.youtube.com/watch?v=5FFxiDQRhfI