Atidarymo renginys birželio 7 d. 16 val.
Koncertuos Nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Rapalytė
Paroda veiks iki birželio 29 d.
GRAŽINA VITARTAITĖ
“Tapydama aš tik jaučiu, neišmąstau. Negalvoju, ką ir su kuo maišyti, atspalviai klojasi savaime. Ir kai pajuntu tam tiktą vertikalę, susikaupimą, ir ypatingų motyvų neieškau, intriguoja sumanymas, akimirkos žavesys. Ją ir stengiuosi pagauti. Kūryboje kaip ir gyvenime negali būti sustojimo,” – taip apie savo kūrybą pasakoja Gražina Vitartaitė.
Šis spontaniškumas, kurį natūraliai lydi ekspresyvus potėpis, ir suteikia nuosaikios lietuviškos gamtos peizažams išskirtinumo, intrigos ir dramatizmo. Autorė kuria pajūryje arba gimtojoje Krekenavoje, kur gamta leidžia atitrūkti nuo buities ir pajusti didžiausią laisvę, patirti gamtos poeziją ir ją perteikti savo kūryboje. Ji be galo myli Lietuvos gamtą ir sako, kad svarbiausia žmogui yra atrasti harmoniją su gamta. Todėl ir paveiksluose užuot šokiravusi kviečia į estetinę meditaciją, kur keliaudamas laisvais, ekspresyviais dailininkės potėpiais ir žiūrovas raginamas atrasti savo intymų santykį su gamta.
VYTAUTAS POŠKA
Kalbant mokslo kalba, rasos taškas yra temperatūra, kuriai esant, ore esantys vandens garai kondensuojasi į skystą vandenį, dėl ko susiformuoja rasa, rūkas ar netgi lietus. Rasos taškas yra visuomet žemesnis arba lygus oro temperatūrai, dėl ko rasa ar rūkas susiformuoja ankstyvomis ryto valandomis, kai oro temperatūra įprastai būna žemiausia, o rasos taškas – aukščiausias. Daug parodoje eksponuojamų paveikslų esu nutapęs ankstyvomis ryto valandomis. Rasos taškas man kaip simbolis – virsmo taškas į kitą – kūrybinę erdvę. Kylantis rūkas apibendrina erdvę, paslepia visa, kas nesvarbu, visas buitines detales ir leidžia „pakilti virš žemės“, atitolti nuo buitinių problemų, svajoti ir tapyti kitoje erdvėje. Tai gali būti gyvenimo kelias, svajonė arba pėdutės smėlyje, kopose, kurios bus užpustytos vos po akimirkos. Liks tik bangelė, it begalybės simbolis, saulės apšviestų rūko gabalėlių takelis virš vandens, laipteliai į dangų, išnykstantys debesyse, arba mintys, skriejančios kažkur tolyn.
„Man erdvė asocijuojasi su laisve, kai niekas netrukdo akiai iki pat horizonto, su vidine, kūrybos laisve. Šiuolaikiniame pasaulyje žmogui skaitmeninės technologijos ir begalinis informacinis triukšmas dažnai nepalieka vietos interpretacijai, įsigilinimui į save. Erdvė, tapyboje perteikta menine kalba per spalvą, perspektyvą, simbolius, leidžia žiūrovui pasijusti kitoje – jo paties susikurtoje – erdvėje“, – pasakoja autorius.
„Tarsi voratinkliais suvejami Vytauto Poškos potėpiai virpa, atsikartoja, mezgasi tarpusavyje lyg natos, muzikinio kūrinio pagrindinė melodija. Akvareliškai sukuriamas gylis ir žiūrovo žvilgsnis bei mintis gali nevaržomai klaidžioti po peizažo tolius. Itin įtaigiai perteikdamas atspindžius, šviesą ir šešėlius, Vytautas Poška sukuria stipriai atmosferiškus, emociškai paveikius darbus“, – sako menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.
Paroda skirta 150-osioms M.K Čiurlionio metinėms.
Parodos ir koncerto koordinatorius Vytautas Poška