Gegužės 3 d. Antazavės dvare įvyko JOLANTOS GEGELEVIČIŪTĖS tapybos darbų parodos „PRAEITI NAKTIES VARTUS“ atidarymas. Susitikime-pokalbyje dalyvavo Jolanta Gegelevičiūtė, Alė Gegelevičienė, Deima Žuklytė-Gasperaitienė, renginį moderavo Gintautas Kažemėkas. Savo autorinę muziką grojo Gediminas Žuklys.
Paroda vyks iki gegužės 31 d. Būtinai aplankykite, pabandykite savaip perskaityti Jolantos tapybos drobėse užkoduotus ženklus, simbolius, pajautimus.
Amatų centre Antazavės dvare tą pačią dieną atidaryta ir tautodailininkės ALĖS GEGELEVIČIENĖS kūrybos paroda. Tai – išskirtinė proga susipažinti su plačia ir autentiška meistrės kūryba, apimančia tautinius kostiumus, audinius, siuvinėjimą, nėrinius ir šiaudinius sodus.
“Menininkės Jolantos Gegelevičiūtės paveiksluose skleidžiasi egzistencinės dvasinio tobulėjimo, siekio eiti pirmyn, leistis gilyn temos. Savo tapyboje kūrėja jungia biblijines temas, baltiškus motyvus, senųjų civilizacijų ženklus, architektūros fragmentus. Permąstant senojo žmonijos kultūrinio palikimo ženklus, ieškoma universalaus jų pagrindo, prabylančio į šių dienų žmogų.
Griežtai nubrėžtų linijų ir minkštų, plastiškų potėpių kontrastas simbolizuoja keliu žengiančiojo abejones ir nušvitimus, pakeliui stabdančias kliūtis. Tapyboje svarstoma apie gėrio ir blogio dualumą, tarp dviejų kraštutinumų įsitenkančius tarpinius variantus – šios idėjos perteikiamos niuansuotais pilkšvais, žalsvais, melsvais atspalviais – pereinančiais baltos ir juodos tonais. Greta gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos, apmąstymų J. Gegelevičiūtės darbuose svarbus elementas – ugnies raudonis. Jis atsikartoja kaip liepsnos atšvaitai, saulėlydžio gaisai, ugnikalnio lava, sukrešėjęs, grindinį aptaškęs kraujas, revoliucijos vėliava. Tai – naikinimo ir kartu apsivalymo ar naujos pradžios ženklai. Intensyvus, pilnas energijos buvimas, o gal – erzinanti neišvengiamybė. Raudona spalva menininkės tapyboje dažniausiai naudojama kaip sąmoningas ir reikšmingas kompozicinis akcentas, kitais atvejais – kaip kraupią atmosferą kuriantis peizažų fonas.
J. Gegelevičiūtės santykis su abstrakcija artimas Lietuvos dailėje XX a. 8 dešimtmetyje prasidėjusiai tradicijai – abstraktus vaizdas ateina iš tikrovės reiškinių kontūrų redukavimo, dažniausiai – peizažo
abstrahavimo. Tad vienur ar kitur išlieka atpažįstamų užuominų, kartais jos paliekamos tik pavadinime. Dailininkės stiprybė – gebėjimas kurti apibendrintą kalbą ir siužetinę erdvę viename. Pasaulio sukūrimo vaizdiniai kuriami visiškai abstrakčia dailės kalba, kūrinių ašis sukasi aplink griežtų geometrinių formų ir gestiškų potėpių įtampą. Konkretiems biblijiniams motyvams perteikti dailininkei taip pat pakanka abstrakcijų – J. Gegelevičiūtė žiūrovui perteikia sceną, kurioje netrukus įvyks ar ką tik įvyko visiems gerai žinomas veiksmas. Civilizacijų ženklai, nors minimalistiniai, įgyja konkretesnius pavidalus, kuriamus aiškiomis vertikalių ir horizontalių linijų sankirtomis ar minkštais, banguotais potėpiais. Tarp Artimųjų Rytų ir Graikijos civilizacijų randasi ir mūsų krašto palikimo apraiškos – baltiški ornamentai, tradicinių lietuviškų audinių interpretacijos. Netikėtai daug dėmesio skiriama Japonijos kultūros ir tradicijų atspindžiams, juos įkvėpė menininkės kelionė į tekančios saulės šalį. Skirtingų kraštų ir laikmečių motyvų kakofonijos išvengti padeda taiklus svarbiausių elementų išskyrimas bei subjektyvi jų interpretacija.
Savo tapybos darbus pristatančiame albume menininkė paveikslus palydi trumpais pasakojimais.
Viename jų angelas taria: „Skrendu virš miško. Ties ežeru nusileidžiu žemiau. Vos vos paliečiu vandenį, ir vėl kylu. Vėjas švilpia ausyse”. Žvelgdami į paveikslus ir mes pasijuntame stebį Žemę nežemiškos, laiko nepaisančios būtybės akimis. Prieš mus kuriasi pasaulis, randasi pirmieji žmonės, kyla ir griūva miestai, tautos. Tačiau aliejiniuose dažuose kartą įklimpęs mūsų žvilgsnis lengvai iš užburiančio tapybos pasaulio nebeišsivaduoja.”
Deima Žuklytė-Gasperaitienė

V. Visockienės nuotr.