Rugsėjo 6 d. į Dusetų dailės galeriją įžengė ruduo, vedinas būreliu spalvingų moterų, vyrų bei gyvulėlių, o taip pat pulku smalsių žiūrovų, atėjusių pamatyti vieno įžymiausių Lietuvos dailininko Jono Daniliausko pirmosios personalinės parodos Dusetose.

Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas pristatydamas autorių priminė, kad J. Daniliauskas ne kartą yra dalyvavęs „Žirgas dailėje“ grupinėse parodose ir pasidžiaugė, kad šį kartą Dusetose matome tokią išskirtinai gausią jo kūrinių ekspoziciją.

Dailininkas atvirai dalijosi savo kūrybos proceso ir įkvėpimo šaltiniais, kuriuos jis atranda stebėdamas kasdienio gyvenimo scenas, vartydamas spaudos puslapius. Paveikslai jam dažnai gimsta spontaniškai: „Tapymo laikas labai skiriasi. Impulsyvūs darbai pavyksta geriausiai ir yra greitai užbaigiami, o kai kurie gali būti atidėti pusmečiui ar net metams. Pradedu, padedu į šalį, paskui po kelių mėnesių vėl prie jų grįžtu. Mėgstu tapyti keliais sluoksniais, leisdamas jiems išdžiūti, tai padeda pasiekti gilesnį ir turtingesnį tapybinį efektą. J. Daniliauskas pasidalijo ir šmaikščiu prisiminimu apie savo kūrinių eksponavimą greta Šagalo litografijų Rotko muziejuje Daugpilyje: „Man buvo baisu. Paskui žiūriu, gerai mano darbai atrodo“.

J. Daniliauską sveikino bičiuliai, kolegos, jo kūrybos gerbėjai.

 „Moterys rudenėjant“ – tai nuoširdus pasakojimas apie amžinas vertybes ir laikinumą, vienatvę ir meilę, sudėtingą žmogaus vidinį pasaulį.

 Parodą kviečiame aplankyti iki spalio 10 d.

„Jonas Daniliauskas vienas ryškiausių lietuvių koloristinės tapybos mokyklos atstovų, perėmęs klasikinio modernizmo patirtį, išradingai tęsiantis liaudies kultūros ir meno tradicijas. J. Daniliauskas gimė 1950 m. birželio 10 d. Lekėčių kaime, Šakių rajone. Pasiekęs kūrybos aukštumas vėl sugrįžo į kaimą, nes jis visada teikė tapytojui stiprų kūrybinį impulsą. 1974 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą, kur jo meninei pasaulėjautai įtakingiausi buvo dėstytojai Jonas Švažas ir Algirdas Petrulis. Po studijų 10 metų dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, vėliau Vilniaus dailės institute ir Vilniaus kolegijoje. Surengė daugybę personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo prestižinėse grupinėse parodose užsienyje (18).

Tapytojas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. Lietuvos kultūros ministerijos premiją (1979), pirmąjį Lietuvos kultūros ministerijos prizą IV Baltijos šalių tapybos bienalėje ir I prizą XI Baltijos šalių ir Islandijos bienalėje Rostoke (Vokietija, abi 1985), Lietuvos Dailininkų sąjungos premiją (1999), M. J. Šileikio premiją (2005).

Jono Daniliausko kūriniuose dažnai įvairiuose vaidmenyse pulkuojasi moterys. Jos būna paveikslų kamertonas, pagal kurį galima spręsti apie kūrinio nuotaiką: svajingą, linksmą ar žaismingą. Parodos pavadinimas „Moterys rudenėjant“ nukreipia mūsų vaizduotę į aplinką, kuri supa moterį. Paprastai vaizduojamos mylimo kaimo moterys. Tačiau dažnai jų lyrinė mąstysena jau paveikta miesto gyvenimo papročių. Moteris lengvai atveria nuogas šlaunis, natūraliai, be jokios apsaugos, eina prie avilio, tarsi būdama dvaro ponia, vedasi tik vieną mylimiausią kurtą, o kiti šunys lekia laisvai. Ji gali būti gera, paprasta, pagyvenusi kaimo moteris, besigėrinti gamta. Ji gali maudytis baseine arba turkiškoje pirtyje kaip miestietė, arba kaimietiškajame suvalkiečių kubile po medžiu. Ji gali būti ir globojančiu angelu, tarsi nurodančiu į maldos būseną.

Parodos pavadinimas „Moterys rudenėjant“ primena apie dailininko mąstymo romantinį nusiteikimą. Ir anksčiau Jono Daniliausko drobėse nušvisdavo svajingi, paslaptingi vakaro peizažai, kuriuose kartais rusendavo liepsnojantys laužai. Tačiau dabar romantinę nuotaiką pabrėžia ne peizažas, o moteris. Būtent ji iškyla paveikslų dėmesio centre. Moterys vaizduojamos tarytum kasdienių buities darbų aplinkoje, tačiau skendinčioje supančios gamtos žavesyje. Vaizdai kupini lyriškumo ir nostalgiškos nuotaikos. Jų koloritas – spalvingas, kontrastingas, praturtintas emociniu krūviu. Žiūrovai žavi elegantiškos kūno formos, grakštūs judesiai ir išilgintų proporcijų ritmas, primenantis plaukiantį judesį. Visa tai sukuria stiprų plastinį grožį ir estetinį poveikį.

Lietuvių meno istorijoje jis visada bus vertinamas už estetišką koloritą, individualų stilių ir tolstančio į praeitį kaimo poeziją, kurioje sutelpa ir etnografinės vertybės, ir liaudiška dvasia, sklidina mitologijos atšvaitų ir nuoširdaus jausmo.“

Dr. Nijolė Tumėnienė

V. Visockienė