Žmonių poreikiai labai skirtingi – vienus traukia didmiesčiai su savo aktyviu, veržliu gyvenimo būdu. Kiti renkasi kaimo ramybę, kurioje atsiskleidžianti spalvų, garsų, kvapų paletė skatina gyventi kūrybiškai, į savo aplinką žvelgti atsakingai, gerbiant visas šalia esančias būtybes. Dusetose neseniai įsikūrusi dar viena jauna, talentinga ir kūrybinga šeima vėl patvirtina, kad mūsų regionas yra patrauklus ir turintis didelį potencialą. Kalbinu Eveliną ir Aleksandrą Akatjevus, kurie Dusetose gyvena nepilnus metus, bet spėjo pamilti šį kraštą dar prieš įsikuriant čia.

Tradicinis prisistatymas…
Mūsų jauną šeimą sudaro Aleksandr, gimęs Panevėžyje, vaikystės vasaras leidęs Užtiltėje, o užaugęs ir mokslus baigęs Vilniuje, aš – Evelina, kilusi iš Alytaus, paauglystėje išvykusi gilintis į muzikos mokslus Vilniuje ir šuo Dora, į mūsų namus Užtiltėje atvykusi spalio mėnesį iš Utenos gyvūnų prieglaudos.

Pasirinkote Dusetas, kodėl?
Prieš maždaug keturis metus, vasarą, kuomet buvome pažįstami vos pusę metų, nuvykome į festivalį Mėnuo Juodaragis, kuris tais metais vyko Dūburio ežero saloje. Abu prijaučiame baltų ir senovės skandinavų etninei kultūrai. Pagrinde ten važiavome dėl vienos mūsų mylimos skandinavų etninės muzikos grupės Wardruna. Pirmąją festivalio dieną mus pasitiko itin lietingas oras, dalyvauti festivalio veiklose buvo praktiškai neįmanoma, tad pasislėpę palapinėje ankstyvą vakarą užmigome. Nubudome neįprastai anksti, šeštą ryto, tą dieną oras buvo nuostabus, nors aplinkui telkšojo balos, šilta vasarinė saulė  dieną nušvietė pozityvumu. Iš nešiojamos kolonėlės skambant E. Griego “Rytui”, apėjome visą festivalio teritoriją ir pastebėjome, kad be mūsų daugiau nei gyvos dvasios nėra, o svarbiausias koncertas, dėl kurio ten važiavome, vyks tos dienos vakare. Aleksandr užsiminė, kad už maždaug 20 kilometrų nuo festivalio vietos yra jo kaimas, kuriame gyvena močiutė, kurią norėtų aplankyti. Šaltinėlyje prisipildę gertuves patraukėme vingiuotais Aukštaitijos keliais ir keliukais, džiaugdamiesi nepaprastai tyru laukų oru. Visą kelią žavėjausi tokia išskirtine gamta, kalvelėmis ir daubomis, medžių įvairove. Man, kilusiai iš Dzūkijos, visa tai atrodė tiesiog pasakiškai, neįtikimai. Neilgai trukus pasiekėme Dusetas. Aleksandr pravedė man šiokį tokį turą, pasidalindamas žiniomis apie miestelio istoriją, reikšmingas vietas bei žmones, pasakojimus papildydamas savo vaikystės prisiminimais. Lig šiol prisimenu, kokia buvau sužavėta šio nedidelio miestelio istorija, o dar labiau vaizdiniais, skulptūrų parku, prieplauka, parkeliu. Koks didingas man atrodė Sartų ežeras! Kai pagaliau pasiekėme močiutės sodybą, išvargę prigulėme ant pievos ir tuomet su plačiausia šypsena veide tariau: ,,Ach, kaip norėčiau čia kada nors gyventi…” Keliaudami atgal į festivalį vienoje iš parduotuvių Dusetose sutikome savo mylimos grupės Wardruna narius, kurie su lygiai tokiom pačiom plačiom šypsenom žavėjosi šiuo miesteliu ir vietinių svetingumu. Nuo tada negalėjau išmesti iš galvos šios vietos, vis kirbėjo mintis persikelti čia, taigi pasibaigus mokslams  universitete, atsisveikinom su didmiesčiu ir atvažiavome į savo svajonių namus.

Kūryba – apie tai plačiau…
Abu iš prigimties esame kūrybiški žmonės, turime savitą skonio jausmą, kuris gal ir ne visiems priimtinas, tačiau bet kuriame kontingente lengvai atrandame bendraminčių. Mano muzikinis kelias prasidėjo dar vaikystėje, dainavimas man yra neatskiriama kasdienybės dalis, o Aleksandr muzikos keliu pasuko tik susipažinęs su manimi. Anksčiau jis užsiėmė filmavimu bei montavimu ir tie įgūdžiai mums  labai praverčia darant įrašus namuose. Prieš metus jį patraukė analoginių sintezatorių galimybės ir pradėjęs domėtis jais itin įsitraukė į muzikos kūrimą. Bendromis kūrybinėmis jėgomis parašėme dainą ,,Lietuva”, skirtą Vasario 16-ajai paminėti. Tai pirmasis kūrinys, kurį padarėme kartu nuo idėjos iki videoįrašo. Tai patriotinė daina, kupina džiaugsmo, pasididžiavimo, gėrėjimosi savo šalimi. Visos mano rašytos dainos ir eilėraščiai yra viltingi, pozityvūs, paprasti, be giliai paslėptų prasmių, tokie pat, kokia esu ir aš. Tačiau taip pat esu ir labai savikritiška, perfekcionistė, stipriai pergyvenu dėl savo kūrybos, tad dažnai sunku nuspręsti ar daina jau yra verta būti paleistai į pasaulį. Taip ir stovi kalnai tekstų, laukiančių savo realizavimo. Jau per pirmus pusę metų gyvenant čia pavyko išsilaisvinti nuo streso, patirto gyvenant didmiestyje, o dabar, jaučiu, kaip sugrįžta kūrybinė laisvė ir tikiu, kad greitu metu galėsime pasidalinti daugiau savo kūrybos vaisių. Abu mėgstame kasdienius darbus atlikti ritmiškai, tiesą sakant, muziką girdime visur: tai vėjo siūbuojamos medžių šakos, stuksenančios į langą, su išdžiūvusių rudens lapų šlamėjimo prieskoniu, tai varlių kurkimas ir žiogų svirpimas šiltais vasaros vakarais, tai rytinės paukščių simfonijos, ar besikilnojančio šulinio dangčio bildenimas pravažiuojant mašinoms, girgždančios medinės durys ir gatve aidintis kaimynų juokas. Viskas šiame pasaulyje suteikia peno kūrybai, svarbu leisti sau atsipūsti ir pasimėgauti akimirka, suteikti potencialo kiekvienai dienai tapti meno dalimi. Taip gyvenimas tampa ne tik įdomus, bet ir suteikia daug džiaugsmo.

Kokias dvasines vertybes puoselėjate šeimoje?
Kasdienybėje mums svarbiausia dėmesys vienas kitam ir aplinkiniams, stengiamės visada išgirsti ir suprasti vienas kitą, labai daug kalbamės, esame atviri ir supratingi, pykčiams kelias užveriamas dar neatsiradus problemai, nes mums nėra sunku pripažinti suklydus, gerbiame vienas kito norus, palaikome idėjas, rūpinamės vienas kito gerove. Dėkingumą nuolatos vienas kitam išreiškiame žodžiais ir darbais, parodydami kaip vertiname vienas kito pastangas net ir įprastuose dienos rūpesčiuose. Nesame pasiskirstę pareigomis, ypač tomis stereotipiškai įprastomis namų ruošos veiklomis. Jei reikia aš ir kastuvu pamojuoju, ir vinį įkalu kur man reikia, na, o Aleksandr taip pat nemato bėdos išplauti indus ar pagaminti valgyti, tiesa sakant, pastaruosius darbus jis atlieka gerokai dažniau. Taip pat nemėgstame tuščiažodžiauti, juo labiau skleisti klaidingą informaciją, vietoj postringavimų sakome „nežinau“ ir puolame aiškintis viską kas domina nuo pagrindų, stengiamės sužinoti skirtingus požiūrius, nebūname šališki, įvertiname visas puses.

Kokios veiklos norėtumėte Dusetose?
Labiausiai norėčiau prisidėti prie kraštiečių kultūrinio puoselėjimo. Pagal išsilavinimą esu muzikos mokytoja. Manau, jog mano pašaukimas yra ugdyti jaunąją kartą perteikiant meilę muzikai ir menui, atrandant ir ugdant jų individualius talentus, padedant formuoti vertybes. Pedagoginį kelią pasirinkau neatsitiktinai. Pati esu gausios šeimos narė, visą gyvenimą buvau vaikų apsuptyje. Bendravimas su vaikais leidžia atitrūkti nuo suaugusiųjų gyvenimo rūpesčių ir į viską pažvelgti paprasčiau. Nuostabu, kiek visko mus gali išmokyti mažieji. Šiuo metu ruošiu programą muzikinei-kūrybinei vaikų dienos stovyklai, kurią, tikiuosi, pavyks suorganizuoti jau šią vasarą. Taip pat rašau pirmąjį savo miuziklą ir matydama kiek šiame krašte menui prijaučiančių žmonių, tikiuosi, jog sulauksiu norinčių prisidėti prie jo realizavimo.

Ar jau radote čia draugų, gal su jais generuojamos kažkokios bendros idėjos?
Kadangi atvažiavome čia pandemijos įkarštyje, neturėjome galimybės gyvai susipažinti su miestelio veiklomis ir gyventojais, tačiau skaitėme, domėjomės tuo, kas čia vyksta, bandėme pažinti vietinius bent jau internetinėje erdvėje. Pasidalijus keliais muzikiniais sveikinimais sulaukėme palaikymo iš gyventojų. Buvome pastebėti kultūros atstovų ir atradę bendrą kalbą pradėjome kurti planus ateities renginiams. Jau pradėjome ruoštis pasirodymui šių metų Dusetų Kraštiečių šventėje.

Esate jauni, pilni entuziazmo ir jėgų. Jei liksite gyventi Dusetose ilgą laiką, ką norėtume padaryti dėl šio krašto?
Pradžioje reikia žinoti, pažinoti ir suprasti ko trūksta šios bendruomenės nariams, o tam dar reikia čia pagyventi. Kuomet bus galima aktyviai įsitraukti į bendruomenės veiklas idėjos gims savaime, kol kas sunku ką nors žadėti ar prognozuoti, tačiau motyvacijos mums nestinga. Svajojame apie nuosavą įrašų studiją, bei meno ir laisvalaikio kavinę – barą, kuriame smagiai leisti laiką galėtų visi bendruomenės nariai. Ten būtų organizuojamos įvairios kultūrinės veiklos, protmūšiai, viktorinos, poezijos bei karaoke vakarai, teminiai vakarėliai vaikams, pasakų skaitymas, edukacinės pamokėlės, žaidimų kambarys. Idėjų turime daug, tad jei matysime, jog tokių veiklų gyventojams trūksta, nedvejodami kibsime į darbus.

Tikriausiai domitės ekologinėmis problemos – kaip stengiatės prisidėti prie jų sprendimo?
Mano manymu, viena didžiausių ekologinių problemų yra perteklinis žmonių vartotojiškumas. Panašu, daugelis užmiršę, kad sugedusią techniką galima pataisyti, sulūžusį daiktą sutvarkyti, o suplyšusį rūbą susiūti. Žmonės linkę išmesti pabodusius daiktus, nors pasitelkus vaizduotę juos galima nesudėtingai atnaujinti ir pritaikyti prie, tarkim, pasikeitusio interjero. Dažnai sulaukiu kritikos dėl savo pomėgio „kaupti šiukšles“, tačiau esu įsitikinus, kad beveik viską galima panaudoti ne vieną kartą, tereikia kūrybiškai į tai pažvelgti ir leisti nebenaudojamiems daiktams atgimti naujai. Atsikraustę į kaimą, sutarėme kuo mažiau pirkti ir kuo daugiau visko pasidaryti patys iš turimų išteklių. Tokio tipo kūrybinė veikla ne tik lavina vaizduotę, mažina vartotojiškumą, tvarko aplinką, bet ir yra labai smagus užsiėmimas leidžiantis dar labiau stiprinti tarpusavio ryšį. Dar galėčiau pridurti, kad savo rankomis kurti ar atnaujinti daiktai savaime tampa vertingesni, turintys daugiau gyvybės ir saugantys prisiminimus ir emocijas patirtas juos kuriant.
Gyvename paprastai: neturime nei vandentiekio, nei kanalizacijos, namus šildomės malkomis, o maistą gaminame ant krosnies. Iš miesto atvykę svečiai dažnai būna pakraupę „civilizuoto gyvenimo stygium“, tačiau mums priešingai, tai ne tik nesukelia nepatogumų, tačiau atvirkščiai, labai džiaugiamės turėdami galimybę pajusti gyvenimą tikro, autentiško Lietuvos kaimo sąlygomis. Su nekantrumu laukiame pirmojo savo šiltnamio ir daržo derliaus. Šiuolaikiniam miesto žmogui toks gyvenimas yra egzotika, neįprasta, įdomu. Esame dideli gamtos mylėtojai. Daug laiko praleidžiame tyrinėdami medžius, įvairius augaliukus, stebėdami dangų, paukščius bei žvėrelius. Saugome ir puoselėjame gamtą, ir pykstame ant tų, kurie elgiasi priešingai. Labai mėgstame keliauti pėsčiomis. Net ir po pusės metų vaikščiojimo po Dusetas ir jos apylinkes kasdieną pastebime kažką naujo. Šią vasarą svajojame iškeliauti į žygį „kur akys mato“ – tiesiog eiti nepažįstamais keliais, nesekant nei laiko, nei kelio ženklų. Tokias mes įsivaizduojame savo tobulas atostogas.

Jūsų gyvenimo credo?
Gyvenime vadovaujamės nuostata Live and let live, kas išvertus iš anglų kalbos reikštų ,,gyvenk ir leisk gyventi kitam”. Iš esmės tai reiškia galėjimą mėgautis gyvenimo teikiamomis galimybėmis ir malonumais netrukdant kitiems daryti tą patį. Tai principas, apimantis tolerantišką požiūrį į skirtingas nuomones, pomėgius ir įsitikinimus, gebėjimą gyventi santarvėje su aplinka ir jos gyventojais, neprimetant savo nusistatymų ribojančių kito laisvę. Tai, be abejo įtraukia ir mažuosius mūsų kiemo gyventojus, su kuriais mes nekovojame, o priešingai, duodame vardus, suteikiame sąlygas gyventi netrukdomiems, dėkojame už pagalbą ūkyje, pvz.: vorams, įsitaisiusiems ant langų, kad saugo namus nuo musių, kurmiams, kurie prižiūri dirvą nuo kenkėjų ir t.t.

Palinkėjimas dusetiškiams…
Visu pirma norėtume padėkoti. Ačiū už tokį šiltą priėmimą, ačiū už kasdienes šypsenas, ačiū už rūpestį ir dėmesį, ačiū, kad pastebite vieni kitus, ačiū už tokią švarią ir tvarkingą aplinką, ačiū už malonius pokalbius prasilenkiant gatvėje, ačiū už ištiestą pagalbos ranką. Jūs esate nuostabi bendruomenė, negaliu apsakyti, kokia esu laiminga galėdama tapti jos dalimi. Palinkėčiau sau greičiau tapti panašesniais į jus, o jums išlikti tokiais, kokie esate!

Dėkoju už nuoširdžius atsakymus. Linkiu jums susikurti čia tokius namus, kurių nesinorėtų palikti, atrasti Dusetose palankias kūrybai erdves, kuriose visiems būtų gera ir jauku.

Vilija Visockienė
Nuotr. iš asmeninio E. ir A. Akatjevų albumo