Kodėl talentai būna tokie kuklūs

 

 

„Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei“, –   sakė  Justinas Marcinkevičius… Ir aš šitą posakį kartojau ne kartą, kalbindama Kultūros centro Dusetų dailės galerijos informacijos specialistę Viliją Visockienę, kuriai Zarasų rajono savivaldybė skyrė Kultūros ir meno premiją už kūrybinių inovacijų diegimą fotografijoje, karpiniuose, poezijoje, puoselėjant Zarasų krašto kultūrinę įvairovę bei garsinant Dusetų kraštą.

2001 m. Vilija tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare; 2002 m. – Zarasų rajono metų literate; 2013 m. įstojo į gamtos fotografų klubą „Žalias skėtis“, o  2016 m. – į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. 2016 m. suteiktas meno kūrėjos statusas.

Asociacijos „Dusetų kultūros fondas“ vadovė Linos Brogaitė-Kažemėkienė rekomendacijoje rašė, kad „meninės Vilijos Visockienės fotografijos, fotokoliažai ir cianotipijos vertos atskiro menotyrininkų įvertinimo, o vienetines meninės kūrybos knygas („Sapnai“, „Gėlių portretai“, „Tylios istorijos“, „Karpiniai“, „Nuogąstys“) derėtų išleisti didesniais tiražais, nes jos nepadarytų gėdos pristatant Dusetų ir viso Zarasų krašto kūrėjus respublikoje ir pasaulinėje meno rinkoje“, pažymėdama, kad Vilija – tikra Dusetų kultūros metraštininkė, nepraleidžianti kultūros įvykių, renginių, subtiliai fiksuoja juos fotonuotraukose ir tekstais, garsindama Dusetų vardą visoje respublikoje.

…Nors Vilija apdovanota gausybe įvairių talentų, tačiau niekur nėra pažymėtas dar vienas – ypatingas kuklumas.

Pokalbis su menininke: nekasdieniški klausimai ir atsakymai, atveriantys sielos gelmių turtus, žaižaruojantys nepakartojama šviesa…

 Poezija, fotografija, piešimas, karpiniai, rašymas. Iš kur visa Tai? Paveldėta?

Tikriausiai paveldėta, nes niekas neatsiranda tuščioje vietoje. Apie savo tolimuosius protėvius beveik nieko nežinau, deja… Gal jų tarpe buvo labai gabių menui žmonių. Nesužinosiu.
Vėlesniais laikais būta giminėje žmonių su meniniais polinkiais, tačiau nebuvo galimybių jų ugdyti, o ir laikai buvo tokie, kad svarbiau buvo užsidirbti duonos kąsniui, o ne leisti laiką „tuščiai“. Potraukis fotografijai – iš tėvo, kuris jaunystėje darydavo nuotraukas. O aš labai bijodavau fotoaparato, bėgdavau slėptis nuo jo. Matyt, kažkokia pirmykštė atavistinė baimė prarasti sielą pasireikšdavo.
Viena moteris, kurios jau nepamenu, man visai mažai pasakė, kad būsiu menininkė. Įstrigo ta frazė visam gyvenimui, gal net savotiškai užprogramavo. Nors niekada nesiekiau ja tapti, viskas klostėsi savaime. Kartais gailiuosi, kad neturiu meninio išsilavinimo – lengviau įgyvendinčiau kūrybinius sumanymus, diplomas būtų padėjęs rasti sau mielą darbą. Nors ir dabar negaliu skųstis.

Kas TAU yra fotografija, poezija, karpiniai, rašymas, haiku? Kas mieliausia? Kas sunkiausia?

Poezijos mūza įnoringiausia – retai apsireiškia, o tai, ką pavyksta užrašyti – vis mažiau bepatinka. Kaip ir vis mažiau beaptinku labai patinkančių kitų poetų (ar menininkų) kūrinių. Gal patirtis daro savo – tiek daug skaityta, matyta, girdėta – kad jau sunku nustebti ir susižavėti. Sunku ir pačiai ką nors naujo beišgalvoti, o kartotis nemėgstu. Fotografijos menas lengviausias – eini, pamatai, užfiksuoji. Karpinių kūrime smagiausia dalis – sugalvoti ir iškirpti, o klijavimas – nuobodi rutina.

Nuostabiuose TAVO karpiniuose atsiveria mitologinis pasaulis? Kas įkvepia?

Vaikystėje užbūrė pasakos, o dabar skaitau įvairių pasaulio tautų legendas, mitus. Įkvepia labai daug kas – baltų, šiaurės tautų menas, simboliai, petroglifai, sutartinės. Lyginamoji mitologija – tai aukso kasyklos. Ir gamta!

TAVO nuotraukose užfiksuota tai, ko dažnai nepastebime: tyla, švelnumas, akimirkos šviesa, kaukė? Kas moko, skatina pajusti jos gylį ir vertinti taurumą..

Fotografija išmokė pajusti šviesą, regimąją akimis. O vidinės Šviesos ilgesį kiekvienas atsinešame gimdami ir ieškome visą gyvenimą, kol į ją sugrįžtame.

Haiku – į 17 skiemenų telpanti amžiaus, gyvenimo išmintis… Iš kur atsiranda matematinis tikslumas?

Haiku skiemenų skaičius 5-7-5 tai šio žanro tradicija, kurios patys japonai jau ne visada laikosi. Tačiau ši taisyklė neleidžia nuklysti į tuščiažodžiavimo lankas ir verčia pasukti galvą, dėliojant tas tris eilutes. Svarbiausia haiku – ne skiemenų skaičius, o taupiai ir su prasme išreikšta kasdienybės akimirka, kurioje turėtų atsispindėti žmogaus būtis Būties akivaizdoje.

Žinau, kad dabar bandai naujas technikas? Papasakok… Kuo tai ypatinga?

Pernai prasidėjo, kaip kokiam Pikaso, mėlynasis periodas – įpuoliau cianotipijon. Tai senoji analoginė fotografija. Ant popieriaus lapo (arba ant tekstilės, medžio, neglazūruotos keramikos) užtepami specialūs chemikalai, tuomet ant jo dedamas nuotraukos negatyvas arba augalai, įvairūs daiktai ir apšviečiama saulės ar UV lempos spinduliais. Gaunamas sodrios Berlyno mėlio spalvos atspaudas. Beribės galimybės fantazijai reikštis įvairiose srityse, pradedant nuotraukomis, baigiant rūbų ar interjero dekoravimu. Ypatingai smagus tiek pats procesas, tiek rezultatas.

Knygos, filmai… Kas jie TAVO Gyvenime?  

Knygos buvo visas mano pasaulis nuo to laiko, kai tik išmokau skaityti. Per jas likdavo neparuoštos pamokos. Jos atstojo tikrus draugus, kurių turėjau labai mažai ir Mokytojus iš didžiosios raidės, kurių nelemta buvo sutikti tikrame gyvenime. Dabar labai mažai knygų skaitau, nes regėjimą ir taip jau nuvargina  kompiuteris. Tačiau atradau audio knygas. Visada šalia skamba įvairi muzika. Mėgstu gerus filmus, mylimiausi režisieriai – A. Tarkovskis, J. Jarmuschas. Jaunystėje svajojau apie kino pasaulį, tad pasirinkusi kino mechanikės specialybę, tikėjausi nors taip prie jo priartėti. Dabartinės technologijos visiems suteikia galimybę kurti savo filmus, tą ir darau. Jie trumpi, į nieką nepretenduojantys, ne filmai, o lyg kokie video haiku.

Mėgstamiausias autorius.  Posakis. Kodėl?

Vieną išskirti labai sunku… D. Selindžeris, R. Bredberis. Daugybė – būtų ilgas sąrašas. Budistų posakis patinka: „Atėjus pavasariui, žolė auga pati“. Zen pasaulėžiūra visada buvo labai artima. Mano utopiniame pasaulyje nebūtų nei karų, nei religijų, nei valstybių sienų.

TAVO bruožai…  Ką vertini labiausiai kituose? Kodėl?

Ir savyje, ir kituose vertinu švelnią ironiją, humoro jausmą, skiriantį mus nuo gyvūnų, nors, ko gero, ir jie turi to jausmo pradmenis. Kai žmogus nesugeba iš savęs pasijuokti, kai iškelia save viršum kitų – prapultis. Pavydas, gobšumas, dviveidiškumas, dejavimas, kad viskas tik blogai – gyvenimo džiaugsmą nustelbiančios piktžolės. Vertinu smalsumą, ryžtą – kai jie nukreipiami teisinga linkme, daug galima pasiekti.

Ar tiki svajonėmis? Kiek jos pildosi?

Nelabai. Bent man kažkas gero nutinka nelaukiant ir nesvajojant apie tai: lyg nukrenta iš dangaus.  Kaip kad nutiko su Zarasų rajono Kultūros ir meno premija. Priimu ją su dėkingumu, džiaugdamasi, kad turiu galimybę savo kūrybiniu darbu prisidėti prie mūsų bendruomenės gyvenimo. Toks reikšmingas įvertinimas rodo pasitikėjimą manimi, yra didelis paskatinimas.

Vaikystėje visi svajojome apie … Į ką panaši TAVO vaikystės pasaka?

Ežiukas rūke“ – tas vaikystės animacinis filmukas ideali psichodelika, koks ir yra buvimas šioje žemėje. Rūko, baltų arklių, pelėdų ir ežiukų pilni mano piešiniai ir nuotraukos. Tiesa, nereikėtų tiesiogiai šių įvaizdžių ieškoti mano kūryboje, tai daugiau idėjos, simboliai.

Kuo kvepia Laikas?

Senomis knygomis, jų pageltusių puslapių kvapas akimirksniu nugabena į praeitį.

Ar žinai, kada lyja žvaigždėmis?

Normalūs žmonės krentančias žvaigždes skaičiuoja rugpjūtį, visokie keistuoliai, fantastai, įsimylėjėliai – kiekvieną naktį, o kai kurie ir dienomis jas mato…

Kas TAU yra Gyvenimas, Diena, Meilė, Viltis ir Tikėjimas? 

Viską apjungia poezija – kuri ne tik knyginė, užrašyta, bet kurios pilnas kiekvienas atomas. Be dieviškosios poezijos šis absurdo pasaulis tebūtų atsitiktinumų kratinys.

Jei reikėtų parašyti linkėjimą SAU… Tai būtų…

Linkėčiau sau dėl nieko nesigailėti (būna tokių silpnumo momentų). Daugiau valios ten, kur tingisi kažką daryti, bet būtina. Ir mažiau blaškytis po įvairias kūrybines sritis, labiau koncentruotis į 2-3.

Dėkodama už išsamius atsakymus, linkiu Sėkmės laiko, suteikiančio Žmogaus Būčiai prasmę, kvepiančio šviesiausiomis akimirkomis, žvaigždžių lietaus, dieviškos poezijos skambesio, apgaubiančio viltimi sielą… O tas Ežiukas iš vaikystės animacinio filmuko tegu niekada neklaidžioja tamsiame rūke…

P.S. Nežinau, kodėl TALENTAI būna tokie kuklūs… kodėl Aukščiausiasis, apdovanodamas Žmogų tikrais talentais, dar ir kuklumą – kaip būtiniausią priedą skiria… O tam, kas talentų mažiau turįs – tas ir kuklumo kukliau savyje ras… Mato Evangelija teigia: „atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Nuotr. P. Ivanovo