Kūrybos versmė — gyvenimas

Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje menotyrininkė Rūta Marija Purvinaitė pristatė savo monografiją „Petras Stauskas“. Taip pat buvo parodytas Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus sukurtas filmas „Tarp tapybos ir tarnybos“ apie dailininką, kurio šimtmečio jubiliejų pernai paminėjome Dusetose.
Apie P. Stauską kaip kolegą, bičiulį prisiminimais dalinosi Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus referentė Dalia Draugelienė, akvarelininkas Eugenijus Nalevaika, P. Stausko žentas, prof. Pranas Griušys, brolis Antanas Stauskas su žmona Irena. Dailininko giminaičiai padovanojo galerijai dailininko Aleksandro Kukujevo tapytą P. Stausko portretą.
Renginyje dalyvavęs Zarasų rajono administracijos direktorius Benjaminas Sakalauskas pasiūlė renovuotame Antazavės dvare įrengti nuolatinę P. Stausko kūrinių parodą vienoje iš parodų eksponavimui skirtų patalpų ir taip įamžinti dailininko atminimą mūsų krašte.
Rūta Marija Purvinaitė — menotyrininkė. Daug metų ji dirbo Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, dėstė Lietuvos sveikatos mokslų universitete, yra Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos dailės terapijos asociacijos, Lietuvos humanistinės psichologijos asociacijos narė, tarptautinių projektų bendraautorė, parodų kuratorė, dailės parodų katalogų sudarytoja, straipsnių apie kultūrą ir dailę, monografijų apie iškilius Lietuvos menininkus autorė.
„Knygą „Petras Stauskas“ simboliškai galima pavadinti Atminties knyga. Joje pristatoma menininko, ilgamečio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovo, kultūros veikėjo gyvenimo ir kūrybos apžvalga. Gyvenimo, paženklinto ypatingu žmogiškumu, savitu jo prasmės, nuspalvintos kūrybiškumu, suvokimu. Dailininko, kultūros veikėjo Petro Stausko (1919—2003) gyvenimo ir kūrybos kelias neatsiejamas nuo gyvenamą laikotarpį lydėjusių istorinių, politinių, kultūrinių įvykių, asmeninių patirčių ir išgyvenimų. Jam, 1863 m. sukilimo tremtinių palikuoniui, pirmuosius vaikystės metus teko išgyventi toli nuo vakarais tėvų pasakojamos ir dainose apdainuojamos tėvynės. 1922 m. šeimai grįžus į Lietuvą, jau ūgtelėjus, lankė pradžios mokyklą Dusetose, progimnaziją Antalieptėje, baigė Juozo Tumo – Vaižganto gimnaziją Rokiškyje, vėliau pradėjo studijas Vilniaus dailės institute. Jas vos pradėjus, 1941 m. pakliuvo į represijų gniaužtus, karo sumaištį, išgyveno sudėtingą, sunkiai suvokiamą kalinio, vėliau kareivio dalią ir gebėjo nepalūžti.
Painus ir nepalankių istorinių aplinkybių kupinas gyvenimo kelias nepalaužė P. Stausko vidinio stoiškumo, lydėjusio jį visą gyvenimą. P. Stausko kūrybinė biografija siejama su Vilniaus dailės institutu, kuriame dailės pažinimo pagrindus gavo iš žymių Lietuvos menininkų: Jono Šileikos, Viktoro Vizgirdos, Justino Vienožinskio, Vytauto Mackevičiaus. Studijų metais jis susipažino su tautinio meno bruožais ir pažangiausiomis to meto Vakarų Europoje sklandžiusiomis moderniojo meno idėjomis. Baigęs studijas, P. Stauskas buvo paskirtas dirbti administracinį darbą Kaune ir aktyviai įsijungė į dinamišką meno pasaulį, plėtodamas tiek muziejinę, tiek kūrybinę veiklą. Valstybiniam Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejui vadovavęs 37 metus, sugebėjo šį reikšmingą kultūros židinį ir jame saugomą M. K. Čiurlionio palikimą apginti nuo okupacinės valdžios išpuolių, kryptingai formuoti ir viešinti muziejuje sukauptus kultūros lobius. P. Stausko indėlis į Lietuvos muziejininkystę jos istorijoje yra svarus ir tebelaukiantis išsamaus mokslinio įvertinimo.
Atskiro puslapio lietuvių dailės istorijoje nusipelno ir P. Stausko, kaip dailininko, vaidmuo politinių represijų paženklintu laikotarpiu, jo pastangos atgaivinti dar tarpukariu skleistas akvarelės tradicijas, sužadinti tiek dailininkų, tiek žiūrovų susidomėjimą šia nelengva tapybos technika. Iki šiol P. Stausko gyvenimo ir kūrybos kelias dėl ribotų laiko tėkmėje išsibarsčiusių asmeninio turiningo gyvenimo liudijimų, skurdaus epistolinio palikimo, kuklių asmeninio gyvenimo patirčių viešinimo plačiau nebuvo aptartas. Šiame knygų serijos .Atmintis“ leidinyje siekta apžvelgti P. Stausko gyvenimo ir kūrybos kelią, remiantis artimųjų, bendražygių prisiminimais, leidinio autorės, kurį laiką dirbusios muziejuje, pastebėjimais.
Rengiant šį leidinį, už pagalbą nuoširdžiai dėkoju P. Stausko artimiesiems: žmonai Aldonai Stauskienei, žentui Pranui Griušiui, anūkei Gabrielei Griušytei, dukterėčiai Palmirai Petniūnienei, taip pat giminaičiui, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktoriui Alvydui Stauskui, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kolektyvui, darbuotojoms Genovaitei Vertelkaitei-Bartulienei, Rimantei Pranciškai Ropytei, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriui, referentei Daliai Draugelienei, Kauno apskrities archyvui, kultūros darbuotojai Reginai Mečienei, buvusiems muziejaus darbuotojams Mildai Mildažytei-Kulikauskienei, Adelbertui Nedzelskiui, Stasiui Stakauskui, prisidėjusiems renkant išblaškytą bibliografinę medžiagą ir padėjusiems atversti laiko tėkmėje primirštus bei dar neskelbtus menininko asmeninio gyvenimo puslapius, kūrybos ištakas, kūrybinį palikimą.“ Iš knygos „Petras Stauskas“.
Antanas Stauskas iki šiol savo brolį prisimena labai šiltai, apie tai rašoma ir knygoje:
„Šeimoje augome trys brolijų ir trys seserys. Petras iš visų vyriausias. Už mane vyresnis 16 metų, todėl, kaip prabėgo jo jaunystė, žinojau tik iš tėvo pasakojimų, kad menininko talentas pasireiškė dar vaikystėje, tas gebėjimas piešti. Petras labai mylėjo ne tik Dusetų krašto, bet ir viso regiono žmones. Atvažiavęs nors trumpam į kaimą, imdavo molbertą ir piešdavo įvairius gamtos peizažus, akvareles, taip pat ir portretus. Jis yra nutapęs ne tik šeimos portretus, bet ir įamžino daugelį iškilių krašto žmonių. Prisimenu, kai į kaimą dažnai atvažiuodavo jo pažįstami dailės žmonės, skulptoriai. Galėčiau paminėti Vladą Zuldį, kuris iš gipso ir molio padarė kiekvienam šeimos nariui tėvo bareljefą. Parodose, organizuotuose renginiuose brolis nepašykštėdavo padovanoti portretą ar akvarelę. Petras labai mėgo žirgų lenktynes ant Sartų ežero ledo. Nors dirbo ir gyveno Kaune, į lenktynes atvažiuodavo kasmet, nežiūrint koks oras. Ir atvykęs visada piešdavo vykstančias lenktynes. Visumoje turiu pasakyti, kad mūsų šeima buvo labai draugiška, dažnai suvažiuodavo į kaimą, vienas kitam padėdavo savo patarimais. Štai, pasikeitus santvarkai, pirmaisiais nepriklausomybės metais, atgautoje žemėje įkūrėme valstiečių ūkį, kuriam visi pritarė. Petras patenkino tėvo norą aplankyti Tolovką Saratovo gubernijoje, kur gimė. Nuo to laiko buvo praėję daugiau kaip 40 metų. Ten rado senyvo amžiaus gyvenančius tautiečius, nepamiršusius lietuvių kalbos, tradicijų, prisiminė praeitį. Dėka giminaičių ir jų surinktų lėšų 1863 m. sukilimo dalyviams tremtiniams ir dailininkui Petrui atminti 2005 m. pastatytas koplytstulpis prie įvažiavimo į Jaskoniškių kaimą.“

Parengė Vilija Visockienė, nuotr. Alvydo Stausko