Dusetų dailės galerijoje eksponuojama dailininkės Lilianos Žutautienės kūrybos paroda, kurioje pristatoma tapyba, akvarelė ir grafika. Ypatingai atėjusius žiūrovus sužavi patys naujausi menininkės kūriniai – didelio formato tapyti natiurmotai su gėlėmis. Šie spalvų ir šilumos kupini darbai sukurti per savaitę, vienu įkvėpimu!

Apie savo kūrybą ir jos ištakas, apie skubantį laiką ir didžiulį norą kurti – kalba Dusetų dailės galerijos dailininkė Liliana Žutautienė.

Kokia, kaip dailininkės, pradžių pradžia?

Nežinau ar galima sakyti, kaip dailininkės, bet kiek save prisimenu, visada piešiau. Mano babytė sekdavo pasakas ir piešdavo veikėjus, tai tarsi mažas multiplikacinis filmukas, kuriame būdavo namelis su gėlėmis, medis, takas vedantis į jį ir jo gyventojai: mergaitė ir berniukas, katinėlis, šuo, antytė ir t.t. Vėliau skaitomas ar sekamas pasakas piešdavau ir aš. Didžiausia laimė buvo, kai gavau dovanų spalvotų pieštukų rinkinį. Juo buvau apdovanota už tai, kad išmokau suskaičiuoti iki 10! Buvau visai mažytė, bet tas įvykis įstrigo į mano atmintį… Babytės bendradarbės sūnus labai gražiai piešė, bet matomai, kaip ir visi berniukai, žavėjosi technika, nes visi piešiniai buvo tik ta tematika. Vieną piešinį padovanojo ir man, tai buvo atvažiuojantis garvežys iš priekio, su virstančiais garais ir dūmais… Piešinys tada man atrodė tikras šedevras, labai sudėtingas! Žodžio perspektyva dar ilgai nebuvo mano aplinkoje, bet suvokimas, kad galima nupiešti viską ir perteikti erdvę, atsirado. Palengva mano piešinukai darėsi sudėtingesni, o jau mokykloje nuo 4-5 klasės, geriausiais draugais tapo Ermitažo katalogai, kuriuos mama parsivežė dar iš tuometinio Leningrado. Vartydavau juos, žiūrinėdavau ilgas valandas ir anksčiau, nes tai buvo mano naujosios istorijos, legendos ir pasakos, bet kopijuoti garsiųjų meistrų darbus ryžausi būtent tada.

Ar rinktumėtės vėl tą patį kelią?

Viskas susiklostė savaime, man nieko nereikėjo rinktis. Tai kaip dalis manęs, tokia pati natūrali ir būtina, kaip kvėpuoti ar miegoti. Todėl klausimas – kuo būti – manęs niekada nekankino. Nors ir labai gerai mokiausi, niekuo kitu būti nenorėjau ir net nekilo mintis, kad galėčiau užsiimti kažkuo kitu. Tik vėliau supratau, kaip man pasisekė, nes studijos buvo vienas malonumas – daryti tai, kas tau labiausiai patinka – ar gali būti geriau?! O savo dėstytojus prisimenu su meile ir netikėti susitikimai su jais kur nors Pilies gatvėje ar „Art Vilnius“ yra labai šilti, tarsi sutiktum kokį labai artimą ir mylimą giminaitį.

Mieliausias žanras? Įkvėpimo šaltinis…

Tapyba. Negaliu gyventi be spalvos, nesvarbu, ar tai aliejiniai dažai, ar akvarelė… Šviesa ir spalva – jos man gyvybiškai būtinos, tai mano geros savijautos sudedamosios dalys.

Įkvėpimo šaltinis? Viskas, kas mane supa, ką matau, girdžiu ir net užuodžiu – pats gyvenimas! Juk tai tikras stebuklas, net metų laikų kaitą mes kaskart išgyvename tarsi naujai, o kur dar žmogaus branda… Ir muzika! Jei jau labai sunku ir trūksta energijos, greitai bėgi į filharmoniją.

Kaip pavyksta suderinti darbą ir kūrybą?

Tiesiog reikia planuoti savo laiką, nors čia ir slypi pavojus pradėti gyventi pagal darbo kalendorių. Todėl jau treti metai tokio nebeturiu, pakanka tik užrašų knygutės. O iš kitos pusės – kai darai tai, ką mėgsti daryti, tai nereikia eiti į darbą, nes studentai man teikia tikrą džiaugsmą ir užima mano gyvenime labai svarbią vietą. Bet turiu pripažinti, kad tapybai galiu skirti tik savaitgalius ir vasarą, o tai nėra daug…

Ar reikia laukti mūzos, ar viskas gaunasi lengvai?

Mūzos laukti man nereikia, čia gal kokiam kompozitoriui ar poetui labiau… O jei rimtai, tai neturiu laiko visiems šitiems žaidimams. Kažkada dar mažas mano draugės sūnus pasakė – mama, taip noriu skaityti, kad net oda kąsosi! Man būna panašiai, kai studentai tapo – atrodo čiuptum teptuką pati, bet negali. Todėl, kai randu laiko tapybai, dirbu greitai ir produktyviai. Dažniausiai tapau 2-3 darbus vienu metu ir tai būna ciklai pasirinkta tema iš 5-6 darbų.

Dalis sukurtų darbų parodoje – visiškai nauji…

Taip, aliejinės tapybos darbai, eksponuojami parodoje, sukurti šią žiemą ir pavasarį. Todėl galiu sakyti, kad karantinas davė man tą papildomą laiką, kurį galėjau skirti tapybai. O ir metai buvo nerealūs, tokio grožio žiema buvo jau seniai, tas sniegas! Jis tarsi uždengė viską kas nereikšminga, apnuogindamas esmę ir daugelį mūsų privertė permąstyti vertybes ir poreikius. Nepastebimai maži dalykai tapo labai svarbūs ir reikšmingi. Kaip kad paprastas pasivaikščiojimas miške – pati gamta, atrodo, mus gydo. Todėl ir mano darbuose daug gamtos. Bet po tokios labai ilgos ir baltos žiemos, man labai reikėjo spalvos, todėl kita dalis tarsi sprogo spalvomis, gėlėmis.

Ko palinkėtumėt dusetiškiams kolegoms menininkams?

Dusetų dailininkai visi tokie skirtingi, o mes žinome, kad skirtumai sukuria labai įdomią, nepakartojamą visumą. Būti kitokiu nėra lengva, todėl labai svarbus vienas kito palaikymas. Viena iš bendrystės patirčių – praėjusių metų šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’20” Dusetų dailės galerijos ekspozicija, kurioje puikiai suskambėjo labai skirtingų autorių darbai, o ir pati ekspozicija vis dar susilaukia komplimentų. Linkiu būti sveikiems ir kūrybingiems.

Ačiū už atsakymus, tebūna jūsų gyvenime kuo daugiau spalvoto kūrybinio laiko!

Paroda vyks iki gegužės 18 d.

Vilija Visockienė
Nuotr. autorės