Linas Broga: „Didžiausią gyvenimo darbą Dangus man leido padaryti“

Dusetų kultūros centre dailės galerijoje lapkričio 3-iąją buvo atidaryta Lino Brogos sakralinio meno fotografijos paroda. Po atidarymo vyko sceninis vakaras – koncertas, o lapkričio 6-ąją pristatytas dokumentinis filmas „Vertimai – Virsmai“. Renginių ciklą, skirtą mūsų kraštiečio vertėjo L. Brogos 90-sioms gimimo metinėms paminėti, surengė Romana Brogienė, Lina Brogaitė – Kažemėkienė ir Gintautas Kažemėkas. Šie žmonės, negailėdami nei laiko, nei lėšų, padedami istorinei atminčiai neabejingų vienminčių, jau daug metų rūpinasi L. Brogos materialių ir dvasinių kūrinių išsaugojimu, viešinimu bei sklaida – įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose rengiamos parodos, išleistas solidus R. Brogienės sudarytas leidinys „Linas Broga. 1925-2005. Atminimo knyga“, sukurtas filmas. Ir tai anaiptol ne pabaiga – ateities darbų sąrašas vis pildomas naujais sumanymais. Vienas jų – paruošti parodą, skirtą Lietuvos piliakalniams, palyginant, kaip jie atrodė tuo laikmečiu, kai juos fotografavo L. Broga, ir kaip jie atrodo mūsų dienomis.

Dusetų dailės galerijoje eksponuota sakralinio meno fotografijos parodoje – 32 didelio formato darbai. L. Broga, dirbdamas kelių inžinieriumi, daug keliavo po visą Lietuvą, tuo pačiu fiksuodamas kraštovaizdžius, architektūros ir gamtos paminklus, tautodailės, etnografijos paveldą. Taip buvo sukauptas daugiau nei tūkstantis foto negatyvų, kuriuose 1951-1989 m. įamžintas Lietuvos sakralinės skulptūros paveldas.

Dailininkas, architektas G. Kažemėkas parodos atidarymo metu kalbėjo: „Po Lino mirties Romana mums patikėjo savo vyro fotoarchyvą. Nustebino didelė jo apimtis, bet dar labiau nustebino, kad Linas įžvelgė ne tik išliekamąją paveldo vertę, bet ir fiksavo, vedė katalogus, pateikė tikslias aplinkybes, kada ir kur fotografuota, meistrų vardus. Jo nuotraukose – ne tiesiog užfiksuoti kryžiai, jų detalės. Jose regime to meto peizažą su paslaptinga nuotaika, kurios jau neberasim šiandien niekur, o per ypatingai liūdnų, sunykusių kryžių estetiką atsispindi sunkaus laikmečio liūdesys. Pokario metais Linas pirmasis savanoriškai, iš vidinio pašaukimo ėmėsi fiksuoti Lietuvos sakralinį paveldą, neretai netgi rizikuodamas savo gyvybe – juk fotografuoti jis pradėjo 1951m., kai dar vyko partizaninis karas ir su fotoaparatu pamiškėmis vaikštantis žmogus neabejotinai galėjo susilaukti ne tik įtaraus dėmesio, bet ir kulkos. Istorijos metraštininko, kultūrininko darbui Linas visą savo gyvenimą paskyrė, o tos veiklos rezultatai išryškėjo tik po jo mirties.” L. Brogienė nuoširdžiai dėkojo visiems atėjusiems į renginį, Dusetų kultūros centro dailės galerijos direktoriui Alvydui Stauskui, savo didžiausiems pagalbininkams dukterėčiai Linai ir jos vyrui Gintautui. Su didžiule meile ir pagarba dalindamasi prisiminimais apie L. Brogą, priminė jo žodžius: „Tiek daug gražių dalykų Lietuvoj yra. Betgi aš negaliu jų visų į savo skreitą pasiimti, tai tik nusifotografuoti galiu. Noriu tai, kas gražu, turėti sau visadai“ (baltrušaitiškas žodis!). Priminė ir Lino gyvenimo kelią, kuriame netrūko pažinčių su iškiliomis asmenybės: „Dusetose Liną mokė labai garbus mokytojas Petras Kuzmickas, asmenybių ugdytojas, kuris mokinių sąmonę klostė sluoksnis po sluoksnio ir labai gražiai tą sąmonę mokėjo nukreipti savos žemės, savos tėvynės meilės link. Iš Pačiaunės žemės jis savo viduj išsinešė visam gyvenimui ir tos žemės kvapsnius, ir gažiųjų eglių aplink sodybą ošimą, ir Čiauno ežero ribuliavimą, visus nuvaikščiotus takus takelius, žmonių kalbą ir jų būdą. Linas ir nelaisvu metu sugebėjo išlikti laisvu žmogumi. Niekuomet nesižeminęs prieš klerkus, jis neturėjo galimybės pamatyti pasaulio už geležinės uždangos, tačiau išvaikščiojo visą Lietuvą. Nemažą gyvenimo kelią nuėjęs, Pačiaunėj pradėjęs, pelenu atgulė ant Dusetų kalnelio amžinatvei…“ Dusetų kapinių kalnelyje paties vertėjo, jo artimųjų kapelius puošia keletas metalinių saulučių, kurias L. Broga projektavo pagal senuosius kryždirbystės pavyzdžius. Būdami ten, stabtelkim ties jomis, skleidžiančiomis neregimą, tačiau jaučiamą šilumą, kurią pajuntame ir ilgai žvelgdami į nuotraukose išsaugotus nostalgiškus praeities vaizdus, ir sklaidydami „Dainoraščio“ lapus, į kuriuos sugulė negausus paties rašytojo poetinis palikimas, ir skaitydami jo vertimus. Poezijos vertimai – tai išskirtinis, stulbinantis savo užmoju L. Brogos gyvenimo knygos skyrius, kurį jis rašė pusšimtį metų. „Verčiu ilgokai. Jau seniai buvo galima baigti. Bet jei nori ką gerai padaryti, reikia paaukoti visą save. Daugybė praradimų man davė gyvenimo patirties, tačiau atėmė jėgų ir laiko. Ir nuo J. Baltrušaičio ne sykį buvau nutolęs. Tik vis grįždavau. Esu jam kaip niekam kitam dėkingas už čiurlioniškai taurų pasaulio vaizdą, už vilties ir paguodos žodžius. Todėl noriu išversti visa, ką parašė nelietuviškai. Tai lobiai, kurių neardo laikas. Verčiu pamažu. Čia nepaskubėsi. Iš lėto skaitau eilutę po eilutės, kol pasigirsta melodija.” J. Baltrušaitis – sielos dvynys, dvasinis vadovas, lydėjęs Liną nuo jaunų dienų, kai dar pradinukas Dusetų mokykloje mokėsi „Ramunėlę“, o būdamas aštuoniolikmetis nakties tyloje, ilsėdamasis daržinėje ant šieno, staiga savyje pajuto nepaaiškinamą norą išversti Poeto eiles. „Tai buvo jaunatviška svajonė, bet ji neužgeso. Net ir dabar, kai audroti penkių dešimtmečių debesys yra gerokai pritemdę mano tikėjimą tikslinga pasaulio raida ir šviesia žmonių ateitimi, J. Baltrušaičio posmuose tebegirdžiu tą patį viltingą visatos harmonijos gausmą.“ J. Baltrušaitis per penkis dešimtmečius parašė virš 400 eilėraščių rusų kalba ir apie 200 lietuviškai. L. Broga, jo kūrybą versti pradėjęs 1948 m., per penkis dešimtmečius po poeto mirties visus rusų kalba rašytus eilėraščius išvertė į gimtąją kalbą.

Dusetiškiai, atvykę svečiai turėjo neeilinę galimybę pamatyti vertingą parodą, taip pat sceniniame vakare išgirsti garsųjį Čiurlionio styginių kvarteto koncertą, kurio metu skambėjo kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio kūriniai. L. Brogos ir J. Baltrušaičio kūrybą skaitė aktoriai Saulius Bagaliūnas ir Henrikas Savickas. Paskutinis renginių ciklo akordas – dokumentinio filmo „Vertimai – Virsmai“ (režisierius, operatorius Laisvis Karvelis) peržiūra. Dieninis seansas buvo skirtas moksleiviams, o į vakarinį rinkosi visi norintys ne tik pamatyti filmą, bet ir artimiau pabendrauti su jo prodiuseriais L. ir G. Kažemėkais, užduoti dominančius klausimus, dar kartą pasibūti parodų salėje, kurioje tarp kryžių, koplytstulpių ir rūpintojėlių atvaizdų jautresnės sielos žmonės galbūt išgirdo ir Lino, filosofo inžinieriaus, tiesusio kelius ir tiltus žmogui ir žodžiui, tylų balsą, godojantį Poeto eilėmis:

Ir tyloje, ir tarp pavojų
Per žemę žengęs daug dienų,
Aš vėl tremties keliais klajoju,
Aš vėl liepsnodamas einu…

Man palytėjo kaktą šviesiai
Ugninis kryžiaus atspindys.
Žinau, diena bus kaip degėsiai,
Pavirs į pelenus širdis…

Bet nors ir kaip sunku keliauti,
Aš tykų žiburį vilties
Ir žiedą – kryžių, džiaugsmą – graudį
Nunešiu lig pirmos žvaigždės!

L. Broga gimė 1925 m. gegužės 10 d. Pačiaunės kaime, Dusetų valsčiuje, Zarasų apskrityje, stiprių ūkininkų šeimoje, kurioje augo dar du broliai ir sesuo. Lankė Kalniškių ir Dusetų pradžios mokyklas. Dirbo Turmanto progimnazijos mokytoju, vėliau Turmanto ir Antalieptės progimnazijose. 1946 m. įstojo į Kauno universiteto hidrotechnikos fakultetą, kurį baigė 1951 m. Besimokant KPI, artimieji buvo išvežti į Sibirą, ten mirė brolis Aloyzas ir tėvas Steponas. Mama Severija, sesuo Stefanija ir brolis Povilas iš tremties grįžo 1957 m. L. Broga nuo 1952 iki 1962 m. dirbo Lietuvos Plentų valdyboje ir Lietuvos Automobilių transporto ir plentų ministerijoje, o nuo 1962 iki 1983 m. – Vilniaus inžinerinio statybos instituto Braižybos katedroje vyresniuoju dėstytoju. Nuo 1984 m. dirbo tik kūrybinį darbą. L. Broga nuo 1968 m. pradėjo skelbti savo publikacijas periodikoje, almanachuose, knygose. Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. L. Broga rašė klasikinio tipo eilėraščius, yra paskelbęs straipsnių literatūros bei vertimo klausimais, parašęs atsiminimų. Ypač vertinga atsiminimų knyga apie aktorę ir režisierę Unę Babickaitę –Graičiūnienę. Rašytojas išvertė visą rusiškąją J. Baltrušaičio lyriką, taip pat yra išvertęs daug Nizami, Omaro Chajamo ir kitų Rytų poetų kūrybos. L. Broga mirė 2005 m. birželio 16 d. Vilniuje, palaidotas Dusetose, prie iš Sibiro parsivežtų artimųjų kapų. 2007 m. L. Brogos atminimui Pačiaunės kaime pastatytas koplytstulpis.

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės