Loretos Zdanavičienės  ir Ričardo Zdanavičiaus tapybos paroda „Užtapytas laikas“ Antazavės dvare atsidarė

rugsėjo 30 d. ir kvies lankytojus iki spalio 31 d.

Parodos atidarymą pradėjo Kultūrinės veiklos Antazavės dvare koordinatorė, parodos kuratorė Liliana Žutautienė, pristačiusi ir kalbinusi autorius. Ji džiaugėsi spalvingais, pripildytais ramaus džiugesio tapybos kūriniais, skaidrinančiais rudeniškas nuotaikas. Indrė Klimkaitė, parodos iniciatorė, savo bičiuliams, su kuriais bendrauja dar nuo studijų laikų Vilniuje, taip pat skyrė daug šiltų žodžių: „Loreta, žemaitiška ramybė ir santūrumas, gelmė bei saikas, reginčioji trapų žiedo, gamtos, dainos grožį. Ir Ričardas, gaivališkas spalvų magas Šaltinių gatvės dirbtuvėse, įaugęs į Vilniaus kūną ir dvasią, žaidžiantis ir pokštaujantis, bet tuo pačiu krapštukas restauratorius, vasaras leidžiantis Varniuose ar kur kitur. Kone stebuklas, kad jų paroda nuo vakar – čia pat, Antazavės dvare. „Užtapytas laikas“ – ne dingęs, praėjęs, užfiksuotas nebent senose fotografijose ir močiučių siuviniuose, bet užsipildęs ir užpildantis žiūrintįjį čia ir dabar, sodrus ir sotinantis, žaismingas ir filosofinis, skambantis, plevenantis ažūruose ir potėpiuose ar net tuščių dažų tūbelių skardelėse. Nuostabu, tikra puota akims ir sielai. Dėkui, bičiuliai!“

Autoriai apie savo kūrybą

Loreta Zdanavičienė: „Tęsiu tapybos ciklą iš paveikslų, sukurtų ant siuvinėtų drobių. Tai senos ir nebereikalingos drobės, kurias kadaise moterys siuvinėjo, ruošdamos sau kraitį. Jų siuviniuose žydi rožės, našlaitės, bijūnai, ar pačių sukurtos gėlės. Esu surengusi ne vieną parodą šia tema: “Laiškai į praeitį”, “Siuvinėtos istorijos”, “Pasiklydę laike”, kurios keliavo po Lietuvos miestus ir miestelius. Tapydama ant senų, rankom siuvinėtų audinių, mėginu išsaugoti to daikto istoriją, tarsi pratęsiu jo gyvenimą paveiksluose. Autentiškas siuvinėtas raštas ar jo fragmentas man padiktuoja paveikslo kompoziciją ir koloritą. Vienur derinu siuvinio ornamentiką, sukurdama vientisą ryškiaspalvį arba monochrominį kilimą, kitur pasitelkiu siuvinėto rašto kontrastingą ritmiką, savaip pratęsdama pirminį linijų ir formų derinį. Bet visuomet su didžiausia pagarba stengiuos išsaugoti ir išryškinti autentišką senosios tekstilės grožį.“

Ričardas Zdanavičius: „Ch. Griso, Ž. Brako, P. Pikaso paveiksluose naudojo laikraščių, drabužių skiautes, afišų gabaliukus, cigarečių pakelius ir kitas medžiagas. Dadaistai neigė estetikos normas ir savo veiklą grindė ironija, anarchija. Dailei būdingas koliažas iš įvairių buitinių atliekų, pramoninių gaminių. Stengtasi parodyti, kad meno objektai gali būti ir paprasti gyvenimiški daiktai. Taip demonstruojamas ribos tarp gyvenimo ir meno išnykimas. Šioje parodoje pristatau koliažinius paveikslus iš preparuotų aliejinių dažų tūbelių ir tekstilės etikečių. Drabužių etiketės įprastai būna prisiūtos vidinėje pusėje, todėl dažnai erzina, dirgina kūną. Nuardęs jas, atradau kitą, slaptąją jų pusę su tapybiškai persipynusiais siūlais, tarsi mažytėmis miniatiūromis. Užklijuotos ant drobės ir aptapytos, jos įgavo naujų prasmių.“

Menininkai aktyviai rengia personalines, dalyvauja grupinėse parodose, įvairiuose meniniuose projektuose, yra pagerbti reikšmingais apdovanojimais.

Loreta Zdanavičienė gimė 1962 m. Tauragėje. 1988 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar dailės akademija) braižybos ir vaizduojamosios dailės specialybę. Parodose dalyvauja nuo 1990 m. Nuo 2002 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dirba Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, mokytoja ekspertė, metodinių leidinių autorė. Autorės darbams būdingos ryškios, bene švytinčios spalvos, ženklūs potėpiai, augalų motyvai.

Ričardas Zdanavičius gimė 1956 m. Vilniuje. 1988 m. baigė Vilniaus dailės institutą, vaizduojamosios dailės ir braižybos specialybę. Dailininkas tapytojas, tapybos restauratorius. Parodose dalyvauja nuo 1989 m. Nuo 1992 m. dailininkų sąjungos  narys. Savo darbuose autorius naudoja storą kontūrą, ryškias spalvas, dažnai pasitelkia moters kūno motyvą, kūriniai pasižymi ekspresyvumu.

Vilija Visockienė