„Nuostabiai šilta erdvė Antazavės dvare įtraukė į daugiasluoksnį pasaulį visus – dalyvius ir žiūrovus, organizatorius ir kūrėjus “, – dalindamasis įspūdžiais po savo fotografijų parodos, kuri Antazavės dvare atidaryta spalio 12 dieną, sako fotomenininkas, tapytojas, keliautojas, poetas, rašytojas, Užupio ambasadorius, žemės meno ir aitvarų kūrėjas, tarptautinio plenero „Eterio sūkuriai” organizatorius, Ažvinčių Meno Centro steigėjas… Šis daugiaplanis, pilnas kūrybinių idėjų ir siekimų žmogus viename interviu sako: „Sunku įvardinti, kokia mano profesija. Aš esu viskas. Mano pats gyvenimas yra kūryba. Jame nėra pasirašyto plano, bet labai daug savo sielos girdėjimo. Eini ir išgirsti: „Mariau, eik, piešk, liek akvareles, o štai dabar keliauk ten ir ten. Daug kas manęs klausia: „Kodėl tu toks energingas ir laimingas?“ Atsakau, kad daug laiko darau tai, kas man patinka ir tik tą aš noriu daryti. Niekam kitam to nereikia. Štai tas „O aš taip noriu ir man patinka“ ir yra ta ašis, nuo kurios prasideda kūryba.“

Parodos atidarymas, kurį vedė kultūrinės veiklos Antazavės dvare koordinatorė Liliana Žutautienė, truko dvi valandas, bet žiūrovai ir klausytojai, pasinėrę į užburiantį ir magišką Mariaus pasaulį, laiko slinkties nepastebėjo, o galėjo nors ir visą dieną klausytis tų kelionių istorijų, nuotykių, poetiškai filosofinių įžvalgų. „Kažkuriuo momentu net pasijutau kaip pasakotojas iš senovės Rytų turgaus Maroke, kur pasakotojas būdavo langas į kitą, didelį pasaulį. Taip įdėmiai mane klausė ir girdėjo“, – sako Marius. Renginyje buvo galima įsigyti dar kvepiantį spaustuvės dažais kūrėjo fotoalbumą „Daugiasluoksnis pasaulis (Sielos albumas)“. Jame šalia rodomo parodoje nuotraukų ciklo ir Mariaus tekstai, persmelkti šviesos ir ramybės, išminties ir tylos. Pačią parodą labiausiai apibūdina vienas žodis – spalvos! Persmelkiančios, perkeičiančios, gydančios, nutvieskiančios pilką rudens būseną, kuriai esame linkę pasiduoti šiuo metų laiku.

„Parodoje miesto vaizdai jungiasi su pajūrio erdvėmis, Lietuvos vaizdai iš miškų ir Olando kepurės skardžio susilieja su akimirkomis iš Irano, Azerbaidžano, Danijos, Gruzijos, Norvegijos, Švedijos ir kitų šalių. Fiziškai tarsi neįmanomas koliažas apjungia skirtingas kultūras bei bendrą žmogiškąją patirtį. Koliažas jungiasi ne manipuliacijų kompiuteryje pagalba, o tikros juostelės, fotografuotos du, tris, o kartais ir keturis kartus skirtingose pasaulio vietose ir skirtingu laiku, kartais praėjus mėnesiui, o kartais ir kokiems penkiems metams. Ciklo fotografijos atspindi pasaulio daugiasluoksniškumą, daugiaprasmiškumą, viename kadre sujungiant vaizdus iš situacijų ir polėkių, įvairių šalių ir vietų. Vienu žvilgsniu žiūrovas gali į save įsileisti milžinišką pasaulį sutelpantį vienoje fotografijoje. Kokybinė žmogaus sąmonės struktūra pasaulį priima kaip vaizdų visumą. Vienoje fotografijoje telpa tiek informacijos, kad ją išreikšti žodžiais reiktų kalbėti daug valandų. Vaizduose visa tai įeina į sąmonės erdvę per sekundę.” Marius Abromavičius Neboisia

V. Visockienė, nuotraukos R. Vaitkevičiaus bei autorės