Antazavės dvare iki balandžio 15 d. veikia gausi mėlynojo porceliano ir fajanso indų paroda iš privačių kolekcijų.

Porcelianas (iš it. žodžio porcellana, reiškiančio permatomos kriauklės rūšį; kin. 瓷器 Siči) – Kinijoje, Hanių dinastijos (汉朝 Han chao) valdymo laikotarpiu (206 m. pr. m. e.-220 m.) išrasta ypač aukštoje (nuo 1200 °C iki 1400 °C), temperatūroje gaminama keramikinė medžiaga, laikoma viena vertingiausių pasaulyje. Brangiai įkainoti kiniško porceliano dirbiniai buvo geidžiamas prabangos ir aukšto statuso simbolis Vakarų Europoje bei viena pagrindinių Kinijos eksporto prekių iki XVIII a.

Porcelianas visuomet buvo prabangos dalykas – daugiausia juo mėgavosi imperatoriaus aplinka. Pagrindinė kinų tradicija – porcelianas turi būti plonas kaip popierius, skambus kaip varpas, švelnus kaip ežeras ramią dieną. Šis etalonas labiausiai taikytas arbatos ceremonijai skirtiems puodeliams.

Pirmasis porcelianą į Europą XIII amžiuje įvežė Venecijos pirklys ir keliautojas Markas Polas – vienas pirmųjų europiečių, keliavusių Šilko keliu į Kiniją. Pamatę baltą, skaidrų porcelianą, ištapytą įvairia glazūra, europiečiai susižavėjo – juk tuo metu dvaruose indai buvo tik pilkos, rudos, juodos spalvos. Tuo metu buvo paplitęs įsitikinimas, kad jei į porceliano indus pakliūna apnuodytas maistas, jie keičia spalvą – taip galima išvengti apsinuodijimo. Todėl Europos, Rusijos karaliai, carai valgydavo tik iš porceliano indų.

Porcelianas buvo itin brangus. Valstybių vadovams įteikti porceliano indus buvo labai prabangi dovana. Žinomas faktas, jog Saksonijos kurfiurstas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II Stiprusis sumokėjo du dragūnų pulkus (be arklių ir ginkluotės) už kelias kinų vazas. Kartais už indą mokėdavo tiek aukso, kiek jis sverdavo. Porceliano šukių neišmesdavo – juvelyrai jas apdirbdavo auksu, įrėmindavo grandinėlėmis ir darydavo papuošalus. Meilė pinigams, grožiui skatino europiečius ieškoti savų būdų, kaip sukurti porceliano formulę. Pirmieji bandymai Europoje vyko XVI a. Florencijoje – kunigaikštis Frančeskas De Mediči pradėjo gaminti minkštąjį Mediči porcelianą. Manufaktūra gyvavo tik 50 metų, nes porcelianas skyrėsi spalva, greit duždavo.

Pirmoji kietojo kiniškojo porceliano manufaktūra įkurta 1708 metais Saksonijoje, Meisene. Formulę išrado vokiečių alchemikas Johanas Friedrichas Biotgeris. Mokslininką kuravo karalius Augustas II, tačiau jis labai bijojo formulės nutekėjimo, todėl manufaktūrą perkėlė į pilį. Kad neišduotų paslapties, visi, kas dalyvavo porceliano indo kūrime, nežinojo sekos, kaip jis gaminamas. Išgirdęs, kad išradėjas nori pasitraukti, uždarė jį į kalėjimą, kuriame J. F. Biotgeris mirė. Nepaisant slaptumo, formulė ilgainiui paplito – ėmė steigtis manufaktūros Prancūzijoje, Austrijoje, Anglijoje, Danijoje, Rusijoje.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje irgi buvo bandyta gaminti porcelianinius dirbinius, tačiau jie buvo storų sienelių, netvirti. Šiais laikais Lietuvoje pirmasis tikrasis porcelianas pradėtas gaminti palyginti
labai vėlai. Kaune įsikūrusi gamykla „Jiesia“ tik 1974 m. pasirašė sutartj su Sankt Peterburgo M. Lomonosovo porceliano fabriku dėl porceliano technologijos perdavimo, o 1981 m. pradėta masinė kaulinio porceliano gamyba. Prieš perkant porceliano indus, reikia pažiūrėti, ar ant jų dugno yra atitinkamas logotipas, nes kiekviena firma ar menininkas turi savo vardo ženklą.

Tikro porceliano išskirtinė savybė – plonumas, tad iškėlus tokį indą prieš šviesą, jis persišviečia ir galima pamatyti savo pirštų šešėlį. Tačiau nors ir labai plonas, jis vis tiek nepraranda savo tvirtumo. Žinoma, perkant porcelianą, reikia būti pasirengus sumokėti nemažus pinigus, mat kokybiškas porcelianas ir šiais laikais yra vertinamas bei brangus. Be to, jis turi išliekamąją vertę ir yra perduodamas iš kartos j kartą.

Parengė Vilija Visockienė, nuotr. autorės