Nijolės Trinkūnienės paroda „Dėkoju gyvenimui ir Dievui“
Dusetų dailės galerijoje lapkričio 14 d. atidaryta Ignalinos krašto dailininkės ir pedagogės Nijolės Trinkūnienės paroda „Dėkoju gyvenimui ir Dievui“. Ši paroda autorei ypatinga – ji yra penkiasdešimtoji, kartu žyminti ir gražią jos pačios asmeninę gyvenimo sukaktį.
Į parodos atidarymą atvyko daug Nijolės bičiulių, kolegų ir kūrybos gerbėjų, o susitikimas greitai peraugo į šiltą bendravimą, kupiną prisiminimų ir juoko. Nijolė papasakojo apie savo kūrybos ištakas, siekiančias ankstyvą vaikystę. Vienas nuotaikingesnių jos prisiminimų – apie spalvotus pieštukus: kadangi brolis jų turėdavo daugiau, Nijolė juos slapta pasiimdavo, paseilindavo, kad spalvos būtų ryškesnės, ir piešdavo. Už tokias išdaigas kartais gaudavo nuo brolio pylos, bet piešimo pomėgio tai nė kiek neatšaldė: „Kiek save prisimenu, vis piešiu“…
Gyvenimo kelias iš pradžių pasuko visiškai priešinga menui kryptimi – 1989 m. Nijolė baigė geografijos ir fizinio lavinimo studijas, tačiau dailė niekur nedingo ir po dešimtmečio ji sugrįžo prie to, kas visada traukė širdį: 1998 m. baigė dailės mokytojos perkvalifikavimo studijas. Nuo 1995 m. dirba Ignalinos rajono švietimo ir sporto paslaugų centre, yra meninio ugdymo mokytoja ekspertė. Jos pedagoginis darbas įvertintas ne kartą: 2019 metais ji tapo Lietuvos metų mokytoja, o 2026-aisiais – Ignalinos rajono metų mokytoja. Be kūrybos ir pedagoginės veiklos, Nijolė dar yra ir Ignalinos rajono savivaldybės tarybos narė, tad veiklos jai niekada netrūksta, o ir laiko viskam užtenka.
Parodos atidarymo metu Nijolę sveikino Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, dailininkai Algirdas Gaižauskas ir Romualdas Pučekas, sveikinimai greitai virto prisiminimais apie bendrus plenerus, kūrybines patirtis.
Dusetų dailė galerijos kuratorius Mindaugas Petravičius pasidalino mintimis apie Nijolės pasirinktą gėlių tapybos temą. Pasak jo, tapyti gėles yra gana drąsu, o toks pasirinkimas tampa savotišku išbandymu ir žiūrovui. Kaip mes priimame tokią dailės formą? Ką tame matome, kaip vertiname ir ar leidžiame sau tiesiog patirti spalvų, formų ir grožio pasaulį be išankstinių nuostatų? Taigi gėlių tapyba tampa ne vien gamtos vaizdavimu, bet ir pokalbiu apie mūsų pačių santykį su menu. Mindaugas kvietė lankytojus neskubėti, sustoti, ramiai pasižvalgyti po parodą, nurimti ir leisti sau pabūti su paveikslais.
Ypatingą vietą susitikime užėmė poezija. Nijolė ir jos draugė Asta Meškėnaitė skaitė Linos Kovalevskienės, Giedrės Mičiūnienės bei Nijolės Čepulytės-Menčinskienės eiles. Ypatinga dovana Nijolei tapo bičiulės Giedrės Mičiūnienės kūryba – įkvėpta jos tapybos, Giedrė sukūrė šešiasdešimties eilėraščių ciklą.
Nijolės kūryboje daug gamtos ir spalvų – ji tapo gėles, natiurmortus, peizažus. Vien tapyba dailininkės kūrybiniai ieškojimai neapsiriboja – ji velia iš vilnos, kuria karpinius ir margina margučius, turi sukaupusi 500 margučių kolekciją.
Parodos pavadinime „Dėkoju gyvenųimui ir Dievui“ telpa visas Nijolės požiūris į pasaulį, o į Dusetas ji atsivežė ne tik savo kūrinius, bet ir dalelę gimtojo krašto, prisiminimų, spalvų ir dėkingumo už galimybę kurti bei būti tarp žmonių.
„Šiandien Jums pristatau jau 50-ąją savo personalinę kūrybos parodą. Ji man ypatinga – taip pažymiu savo asmeninį jubiliejų. Norėjau stabtelėti šiose gražiose akimirkose, pažvelgti į nueitą kūrybos ir gyvenimo kelią. Pirmiausia parodą pristačiau savo gimtajame krašte, dabar man labai malonu atsiverti meno kalvėje Dusetose.
Parodą pavadinau ,,Dėkoju gyvenimui ir Dievui“. Esu dėkinga, kad mane užaugino Ignalinos kraštas. Čia mano akys išmoko matyti besikeičiančias dangaus spalvas, ežerų ramybę, miškų gilumą, žiedų švelnumą, laukų platybę… Gimtinė man nėra tik gražus peizažas. Tai mano vaikystės prisiminimai, mano šaknys, mano namai. Visada džiaugiuosi galėdama pristatyti Ignalinos kraštą, žmonėms dovanoti puokštę šviesių spalvų ir pačių geriausių jausmų.
Nuoširdžiai – Nijolė Trinkūnienė. “
V, Visockienės nuotr.










