Liudvikui Rėzai ir Petrui Repšiui
„Tą vakarą, besėdint ant slenkančiosios kopos,
Siūbavo marių bangos ir, vėjui virš galvos
Taip graudulingai ūkiant, kažko širdis susopo, –
Pasijutau kaip niekad žmogus iš Lietuvos.
Čia protėviai klajojo, jie briedžiais žemę arė,
Jų moterys žiūrėjo akim dangaus spalvos,
O saulė tyliai grimzdo į prieblandą vakarę,
Tenai esu aš buvęs žmogum iš Lietuvos.“
(S. Geda. „Giesmė apie pasaulio medį“. 1985 m.)
Šių metų vasario 4 d. vienam reikšmingiausių visų laikų Lietuvos poetų Sigitui Gedai sukako 80 metų. Ta proga per Lietuvą keliaujanti Petro Repšio paroda „Piešiniai Gedai“ mėnesiui aplankė ir Dusetų dailės galeriją. Birželio 4 d. čia vykusiame parodos atidaryme dalyvavęs jos kuratorius Tomas Ivanauskas pristatė projektą, papasakojo, kaip gimė šis sumanymas: „S. Geda buvo kalbos vulkanas, žodis poetas jam nelabai tinka. Ne jis žodį valdė, o jį žodis valdė… S. Gedos jubiliejaus proga pasiūliau jo artimam bičiuliui P. Repšiui parodyti šiuos piešinius ir jis mielai sutiko. Didžioji jų dalis parodoje pristatoma pirmą kartą.“
S. Gedos eilėraščio „Giesmės apie pasaulio medį“ tekstas eksponuojamas galerijoje ant sienos, jį įtaigiai padeklamavo ir Dusetų K. Būgos gimnazijos moksleivis Augustinas Liorentas (mok. Dainora Biliūnaitė). Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas skaitovui įteikė atminimo dovaną.
Viso parodos atidarymo metu skambėjo įrašai – Sigito Gedos įskaityta poezija. Apie Petrą Repšį prisiminimais pasidalino grafikas Arvydas Každailis: „Labai malonu būti jo parodos atidaryme. Petras dar iki Sąjūdžio laikų kėlė klausimą „kas esame ir kur einame“. Ši paroda apjungia praeitį ir dabartį, o jos moto sako, kad mes esame ir neišnyksime!“

---

P. Repšys iliustravo keturias S. Gedos poezijos knygas – „Strazdas“ (1967), „Užmigę žirgeliai“ (1970), „Žalio gintaro vėriniai“ (1988) ir „Skrynelė dvasioms pagauti“ (1998). Būtent pastarųjų dviejų knygų piešiniai pieštuku, anglimi, tušu, kuriuose – Sigitas Geda, jo tėvas, namai, sodyba, lankytos vietovės, kambariai su daiktais ir eksponuojami parodoje.
„Jo poezija kaip labai geras vynas“, – apie poeto, draugo Sigito Gedos eiles sako jas iliustravęs Petras Repšys. „Pradėjau paišyti Gedą jo namuose, pas mane buvom, tėviškėje, ten ir tėvas yra, po to jis buvo namelį nusipirkęs šalia Liškiavos, taip sakant visose vietose, kur jis yra buvęs“, – teigia dailininkas P. Repšys.
Piešinius, kuriuose vaizduojamas S. Geda, P. Repšys pieštuku, anglimi ar tušu piešė gyvai – čia pat – keliaudamas su bičiuliu po jam artimas vietas. Sako, norėjo to, kas tikra. „Aš nesu fantastinio meno atstovas, ne, turi būti kažkokia tiesa, negali čia apsimesti. Norėjau, kad būtų tikra, nes čia Geda tikras. <…> Tu esi toje erdvėje ir žiūri, ką galima iš tos erdvės pasiimti“, – mini P. Repšys.
„Aš manau, kad tai yra jautriausias priėjimas vieno menininko prie kito menininko, kadangi jie buvo labai geri draugai, Geda jį labai arti prisileido, ir tas piešinys kaip medija, jis pats yra esmių esmė. <…> Man tai yra toks artimas santykis, geras pavyzdys, dviejų menininkų draugystė“, – kalba parodos kuratorius Tomas Ivanauskas.

***

Petras Repšys apie Sigitą Gedą…
Su Sigitu Geda susipažinom maždaug 1966-67 metais. Mus supažindino Tomas Venclova. Jis pasakė Sigitui, kad mums reikia susipažinti, nes turėsime apie ką pasikalbėti. Sigitas buvo bebaigiąs mokslus ir aš dažnai lankydavausi pas jį bendrabutyje. Labai daug kalbėdavome, buvome jauni ir ištisai pliurpdavome. Jis norėjo, kad aš iliustruočiau jo Strazdą. Važinėjom po tas vietas kur Strazdas gyveno, galvojom, kad įdėsim savo pėdą į tą vietą, kur buvo Strazdo koja. Nieko mes neįdėjom, pasivaikščiojom, pasižiūrėjom, bet tai buvo naudinga – gamtovaizdis, ta vieta. S. Geda prieš eidamas į mišką, batų tepalu nusivalydavo batus, nosį šluostydavosi su nosine. Man tai darė įspūdį. Jis buvo labai fainas žmogus.
Aš padariau visus eskizus, bet grįžtant iš Maskvos, traukinyje man pavogė krepšį su visais eskizais, o kartu ir labai gerus kaltelius raižymui. Jų buvo ypatingai gaila. Grįžęs viską atkūriau. Bet gal ir gerai, kad man juos pavogė, nes pradžioje būčiau daręs ofortus, bet vėliau supratau, kad norisi grubesnių linijų ir pasirinkau lino raižinį. Taigi, padariau aš tuos lino raižinius ir išleidom Strazdą. Tai buvo pirma knyga. Antra knyga buvo Užmigę žirgeliai. Jos abi gavo premijas tiek Maskvoje, tiek Vilniuje. Tada tai buvo labai svarbu. Tikėjausi, kad po šių knygų man atsiras darbo leidykloje, bet neatsirado ir aš ilgam laikui mečiau knygų iliustravimą. O ir mano jaunėlis sūnus Ignas, dar būdamas mažiukas man sakydavo, kai aš skaitau knygą be piešinių, aš viską įsivaizduoju, o jei knyga su piešiniais, tai jau nebeįsivaizduoju, nes parodyta kaip turi būti. Čia labai geras pastebėjimas. Žmogui nelieka vietos vaizduotei, jis praranda galimybę pats susikurti. Taigi, aš negavau kitų darbų ir labai gerai, kad taip įvyko. Nes aš kūriau kitus kūrinius, tapiau freską, kas man buvo labai įdomu, nes nebuvau to daręs.
Tik po daug metų Sigis man vėl pasiūlė iliustruoti dvi jo poezijos knygas. Davė paskaityti eilėraščius, nemažai jų buvo. Iliustruoti aš nenorėjau nieko ir pradėjau galvoti ką man daryti. Tiek viena, tiek kita poezijos knygos juk nėra vientisi kūriniai, tai ne poema Strazdas, o atskiri eilėraščiai. Nenorėjau paišyti žiogų ir gėlyčių. Kvailai atrodytų. Man visada jo poezija patiko, bet aš nenorėjau iliustruoti tos knygos. O ir metų nuo paskutinės knygos praėjo gana nemažai. Bet vis vien galvojau, ką galėčiau pagal tas eiles sukurti, norėjosi kažko naujo, iki tol nedaryto. Skaitau eiles, bet rankos tuščios, nežinau ką daryti. Toliau skaitau ir suprantu, kad visą tai juk parašė Sigitas. Taip pradėjau jį paišyti. Savo kambary, jo kambariuose, nuvažiavome į jo tėviškę, nupaišiau jo tėvą, tada nuvažiavom prie Liškiavos, kur jis buvo nusipirkęs namelį. Aš visur jį paišiau. Piešinių buvo gana daug, tačiau kai kurie man nepatiko ir jų neišsaugojau.
Kai gavau antrą knygą, tai po šimts pypkių, iš vis nebežinojau ką daryti. Tai nutariau paišyti jau ne jį, bet vietas kur jis būdavo ir jo daiktus. Vėl ėmėm važinėti į jo tėviškę, butą, kur jis su šuniu vaikščiodavo. Knygoje labai mažai piešinių įdėta. Jei būtų norėję sudėti visus, būtų netilpę, nes daug jų buvo. Taigi, vienoje knygoje yra žmogus, o kitoje – vietos kur jis būdavo.
Jam viskas tiko ką aš dariau, jis visiškai nesikišo. Turiu pasakyti, kad buvo nuostabus pozuotojas. Ar stovėdavo, ar pievoj gulėdavo, tai būdavo kaip statula, nekrutėdavo tol, kol nupaišydavau.
Buvome Dzūkijoje, prie Snaigyno ežero, užlipome ant kalnelio, kur kadaise buvo sodyba, o dabar tik apleistas sodas išlikęs. Sode buvo graži, sena obelis. Ten Sigitas man papasakojo istoriją apie šios sodybos savininką. Jis buvo žuvininkas, nieko daugiau neveikė, tik gaudydavo žuvis ir jas mainydavo į kitus produktus, ir panašiai. Buvo rugiapjūtė ir jis pradėjo siūlyti žuvį darbininkams. Jie sako, eik, neturim laiko, turim savo darbą daryti, nes lietus sulis. Jis jiems ir sako – tada aš nusiskandinsiu – eik ir skandinkis, atsako jam. Tai jis nuplaukė į ežero vidurį ir nusiskandino. Va tokia istorija. Stovim prie tos gražios obels ir sakau, Sigi, lipk į obelį. Jis įlipo ir tupėjo tol, kol nupaišiau. Obely Geda – toks puse bėdos vaizdas.
Tai kai jį nupaišiau, tada man Vacys Rėmeris sako, o kodėl manęs nenupaišai? Visiems po to atrodė, kad dabar visus turiu paišyti. Čia man buvo pagalba išsisukti nuo to iliustravimo, nes tekstas yra pagrindinis dalykas, jis išlieka, o jį papildo Gedos atvaizdai ar su juo susiję vaizdai. Po šių knygų daugiau jokių kitų ir nebeiliustravau. Jau nebenorėjau. Sigitas man labai artimas ir jis yra mano Poetas. Mano jo visa mąstysena yra sava. Aš su juo sutinku. Jo poezijoje nėra seilių, perdėto jausmingumo. Jis buvo kietas visom prasmėm.

Sigitas Geda apie Petrą Repšį…

Aš su­si­dė­jau su to­kiu jau­nu dai­li­nin­ku – Rep­šiu. La­bai ta­len­tin­gas, vi­siš­kai ta­vo tem­pe­ra­men­to […]. Dir­ba kaip jau­tis. Mus su­ve­dė To­mas Venc­lo­va (per jį da­bar ga­li­ma gau­ti vi­so­kios li­te­ra­tū­ros. Tu­ri bai­sią bib­lio­te­ką. Su­si­do­mė­jęs ma­no tvė­ri­niais).

Tai keis­tas daik­tas! Tas Rep­šys dir­ba pa­na­šiai kaip aš, tai yra jau­čia pa­sau­lį pa­na­šiai. Die­vi­na vi­so­kius paukš­čius ir žu­vis. Pa­ra­šiau jam di­plo­mi­niam to­kią ei­lę apie Onos baž­ny­čią, bu­vo la­bai pa­ten­kin­tas, jo di­plo­mi­nį ža­dė­jo iš­leis­ti at­ski­ra kny­ga, bet da­bar kaž­kas su­sto­jo. No­rė­tų iliust­ruo­ti ma­no „Straz­dą“. Gud­ri gal­va! Sa­ko, įsi­vaiz­duok – ru­giai ža­li, su­au­gę, plau­kia. Per ru­gius ei­na žmo­gus. Žmo­gaus ne­si­ma­to. Tik gal­va plau­kia. Virš ru­gių. Ar­ba – ly­de­kos ry­ja sil­kes (eže­re), o tro­bo­je ber­nai ki­bi­na mer­gas…

Su Repšiu buvom pamišę ieškodami baltiškos mitologinės formos. Archetipo. (…) Mums buvo svarbu atrasti pirmapradę formą.

Mūsiškio sakralumo paieškos apsistodavo ties pirmykšte „baltų religija“, regėjimo pirmapradiškumu ir kosmojauta (seniausioji mitologija, M. K. Čiurlionis, M. Gimbutienė, archajiškasis pasaulio menas…Kas dar? Tai, kas plaukia iš vidaus.) Ten tikra rimtis, susikaupimas, harmonija ir dermė. Erdviškumas. Statikos ir dinamikos santykis. Vertikalė ir horizontalė. Plokštuma ir figūra…

Nuotr. V. Visockienės