Romualdo Požerskio ir Monikos Požerskytės fotografijos parodos atidarymas ir videofilmas “Degantis žmogus” gegužės 6 d. (penktadienį) 17 val.

Vytauto Didžiojo universiteto šiuolaikinių menų katedros profesorius fotomenininkas ir medijų menininkas Romualdas Požerskis gimė 1951 m. Vilniuje. Baigęs tuometinį Kauno Politechnikos institutą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje. Nuo 1976 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1990 m. suteiktas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas. 1994 m. jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo, menininko (AFIAP) garbės vardas. Nuo 1993 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto lektorius ir nuo 2011 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto, šiuolaikinių menų katedros profesorius. Pelnęs daugelį tarptautinių apdovanojimų yra buvęs ekspertu Lietuvos kultūros taryboje ir profesionalaus meno programų projektuose. Šiuo metu gyvena ir kuria Kaune.

Jaunos kartos fotomenininkė Monika Požerskytė yra gimusi 1981 m. Kaune. Šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. 1992 – 1996 m. Kauno dailės mokykloje. 1995 – 1999 m. mokėsi Kauno Jėzuitų gimnazijoje. 1999 – 2005 m. studijavo fotografiją – videomediją Dailės akademijoje ir apsigynė magistro laipsnį. Nuo 2006 m. dirba fotografe reklamos agentūroje „PIX studija”.  Intensyviai dalyvauja grupinėse parodose, Lietuvoje, Austrijoje, Vokietijoje, D. Britanijoje ir kitose šalyse bei rengia personalines parodas.

Kasmetinis festivalis Degantis žmogus, vykstantis Nevados dykumoje, yra pripažintas unikaliausiu ir didžiausiu alternatyvaus  meno reiškiniu pasaulyje. Į 2008-ųjų  festivalį, kurio tema buvo Amerikos svajonė,  susirinko 49 599 dalyviai. Per paskutinę rugpjūčio savaitę festivalyje buvo eksponuota ir realizuota daugiau nei 2 500 įvairiausių kūrybinių projektų: fantastiškiausių meninių skulptūrų, instaliacijų, perfomensų ir kitų naujausių kūrybinių ieškojimų. Juodosios uolos dykumoje Nevadoje lengviau išbandyti atominę bombą, nei rengti savaitę trunkantį festivalį. Tai ežero dugnas, kuriame žiemą susikaupia drėgmė, o vasarą susidaro savotiškas molio dulkių grindinys. Čia nerasi jokios gyvybės, nei žolytės, nei uodo, čia nesidaugina net bakterijos. Jeigu pasiklysite dykumoje, mirties iš troškulio neišvengsite. Artimiausia gyvenvietė – už 50 kilometrų, dieną + 40° C, o naktį temperatūra nukrenta iki -3° C.

   Cirko artistai, Mirusių galvų gaujos nariai, drabužių modeliuotojai, hipiai, rokeriai, gėjai ir lesbietės, baikeriai, pankai, satanistai, sadomazochistai, reiveriai, įvairų religijų išpažintojai, intelektualai bei žiopliai – visi vienoje vietoje. Prasidėjus festivaliui, milijonieriaus negali atskirti nuo kitų dalyvių. Jis gali tiesiog įsisegti į plaukus plunksną ir vaikščioti nuogas. Festivalio dalyviai – tarsi iš cirko arenos išėję artistai. Pasijunti tarytumei dalyvaująs Federiko Felinio filmo fantasmagorinio karnavalo eitynėse. Dykumoje atliekami neįtikėtini, fantaziją ir dvasią išlaisvinantys ritualai, išsitrina ribos tarp gyvenimo ir žaidimo, tarp realybės ir sapno.

    Antropologai, sociologai, menotyrininkai iki šiol tebeanalizuoja šį renginį – jis toks daugialypis, unikalus ir nuolat kintantis, kad jį sudėtinga objektyviai apibrėžti. Glaustai apibendrinus – tai trumpalaikis aukšto lygio pasaulinis meno festivalis ir įvairiausių subkultūrinių grupių susibūrimas, vykstantis paskutinę rugpjūčio savaitę po svilinančia saule, buvusio seno ežero plokštumoje, apsuptoje kalnų, be jokio augalo ar gyvūno, išskyrus korozines šarmines dulkes, kurios įsigeria visur ir į viską. Tai industrinės pasąmonės, postmodernios technokultūros, archajiškos, mitologijos, ugnies kulto, gentinių apeigų ir paprasčiausio palėbavimo kratinys, kasmet kviečiantis savęs atsivėrimui, išraiškai, transformacijai, nuostabai.

     Modernaus meno kritikai teigia, jog šis renginys – vienintelė vieta, kur ribos tarp meno ir gyvenimo iš tiesų visiškai ištirpsta. Tu gyveni meno kūrinyje, tavo egzistencija ten tampa meno kūriniu. Tai didžiulis neįprastas hepeningas. Neabejotinai vertas tam paaukojamos energijos ir bent vieno apsilankymo gyvenime.

    Jei vieną rugpjūčio rytą atsibudę staiga nei iš šio, nei iš to gerai pasijutote, galbūt JAV, Nevados valstijoje, tuo metu baigėsi didžiausias pasaulyje šiuolaikinio meno festivalis Degantis žmogus. Jam baigiantis buvo sudeginta simbolinė skulptūra, kurią puošė visų renginio dalyvių šalių vėliavos, tarp jų ir Lietuvos. Šis aktas simbolizavo kiekvienos šalies išsilaisvinimą iš nuodėmių, linkėjimą pasijusti laisviems, laimingiems ir dvasiškai atsinaujinusiems.