Gegužės 2 d. Dusetų dailės galerija tapo… egzistencinių paieškų erdve. Čia atidaryta vilnietės, Dusetų dailės galerijos dailininkės Rimos Leipuvienės personalinė paroda „Riboženkliai“. Tai – jau trečioji šios autorės personalinė paroda mūsų galerijoje.
Rimos Leipuvienės skulptūros – monumentalios, grubios, tačiau kartu ir skaudžiai trapios. Parodoje „Riboženkliai“ autorė ieško pusiausvyros tarp Vakarų galios kultūros ir Rytų tėkmės filosofijos.
„Ne vienus metus galvoje brandintą idėją įgyvendinti man padėjo Lietuvos kultūros tarybos suteikta stipendija.
Stengiuosi pati sau išsikelti vis aukštesnę kartelę – ir pasiektas rezultatas man pagaliau leidžia atsikvėpti… Branginu kiekvieną šiltą žodį ir leidžiu sau šiek tiek pasisūpuoti jūsų dėmesio ir komplimentų jūroje. Tai gydo“, – atidarymo metu jautriai kalbėjo autorė.
Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas, pristatydamas parodą, nuoširdžiai džiaugėsi tiek puikiai pavykusia ekspozicija, tiek begaliniu autorės atsidavimu kūrybai. Rima jam taip pat skyrė daug gražių žodžių – už nuoširdų geranoriškumą, įdėtą didelį darbą padedant eksponuoti kūrinius bei profesinį palaikymą.
Pasveikinti autorės atvykęs garsus Lietuvos keramikos meistras Vytautas Valiušis negailėjo aukštų įvertinimų: „Tai viena geriausių mano matytų parodų jūsų galerijoje, ji verta Europos galerijų!“
Stipriomis emocijomis dalijosi ir tarptautinį pripažinimą pelnęs stiklo menininkas, Dusetų dailės galerijos dailininkas Remigijus Kriukas: „Tik peržengęs galerijos slenkstį, dar ilgai stovėjau negalėdamas atsitokėti nuo patirto įspūdžio! Turite tai ne tik pamatyti, bet ir patirti.“
Iš Daugpilio atvyko Latvijos keramikos „žvaigždynas“: Lilija Zeiļa, Una Gura, Aivars Baranovskis bei Valentins Petjko. Pastarajam – tarptautiniam ekspertui ir parodų kuratoriui Rotko muziejuje – Rima Leipuvienė ypatingai šiltai dėkojo už architektūrines konsultacijas kuriant vientisą parodos ekspoziciją.
„Riboženkliai“ netikėtai įsilieja į platesnį regiono meno lauką – šiuo metu Daugpilio Rotko muziejuje eksponuojama paroda „Pasienio kraštas“ (Pierobeži). Abiejų parodų ašis – siena ir riba – interpretuojama kaip egzistencinė transformacijos erdvė. Be to, Dusetose pristatoma papildyta kompozicija „Prarastojo kaimo istorijos“, kuri buvo eksponuojama Rotko muziejuje, tarptautinėje konkursinėje Martinsono vardo 5-ojoje Latvijos keramikos meno bienalės parodoje 2025 m.
„Rima, žiūrėjau į tave Dusetų galerijoje ir galvojau – koks neįtikėtinas kelias nueitas per mūsų draugystės ketvirtį amžiaus. Kaip tu užaugai! Matau, kiek čia įdėta sunkaus, juodo darbo, bet kartu ir to lengvo, Dieviško polėkio. Ši paroda – tai ne tik tavo kūriniai. Visa parodos scenografija, kiekvienas tekstas ir detalė yra sukurti tavo pačios rankomis bei širdimi. Tai vientisas, išbaigtas pasaulis, kuriame jautiesi tarytum tavo sielos svečias. Tiek garbingų meno pasaulio žmonių atidaryme ir tavo sėkmingas dalyvavimas užsienio parodose tik dar kartą patvirtino: tikram talentui nereikia diplomų ar akademijų sienų. Gerą, gilų meną kuria širdis, drąsa ir užsispyrimas. Didžiuojuosi tavimi be galo!“ – džiaugėsi autorės draugė Ramunė Baltaduonė.
Parodos lankytojo patirtis neapsiriboja vien vaizdu: erdvę užpildo hipnotizuojantis lenkų kompozitorės Hania Rani kūrinys „Gustav“ iš filmo „Sentimental Value“, sklinda pušų kvapas, o tamsioje „Haiku stotelėje“ girdime pačios Rimos įskaitytas eiles. Ši vaizdo, garso ir kvapo visuma tampa autorės kvietimu į „Buvimo pratybas“ – galimybe šiandienos sumaištyje sustoti ir nors trumpam atgauti vidinę pusiausvyrą bei pajusti tikrąją ramybę.
Keramikos kūrinys „Raudonoji knyga“ tampa simboliu to, kas įrašyta į mūsų dvasinę atmintį, kas saugotina ir kas nyksta. Kviečiu jus ne tik žiūrėti, bet ir nuskaityti pačius šamoto kūrinius: pajusti molio faktūrą, kaip raštą, o erdvinę kompoziciją – galbūt, kaip sakinį ar visą pasakojimą.
„Riboženkliuose“ galima skaityti:
Sienose pateikiamas tezes: jos veikia kaip impulsai, užvedantys mūsų tylųjį mąstymą ir kviečiantys į autentišką minčių skaitymą savo galvoje.
Atminties puslapius ir rytojaus nuojautas: kiekvienas objektas – lyg puslapis, saugantis nutylėtas istorijas ir kartu provokuojantis pajusti tai, kas dar tik ateina.
Hieroglifų ritmą ir buvimo pratybas: ryžių popierius, pasidengęs ženklų sistema, peržengia konkrečios kalbos ribas ir nurodo į Rytų kultūroms būdingą mąstymą, kur prioritetas teikiamas ne visuomet rezultatui, o dažniau pačiam procesui, susitelkimui ir buvimui „čia ir dabar“. Kviečiu interpretuoti ir pajusti ką galima pritaikyti ir savo kasdienybėje.
Haiku patyrimo stotelę: čia vaizdas galutinai užleidžia vietą grynajam žodžiui. Palapinės tamsoje šnabzdesiu skambantis haiku – tai intymiausia kalbos forma, kviečianti išgirsti tai, kas slypi už regimybės.

RIBOŽENKLIAI
Rima Leipuvienė – šiuolaikinės keramikos kūrėja, savo darbuose jungianti monumen-talią, grubią, laužytą formą ir trapų asmeninį pasakojimą. Paroda „Riboženkliai“ žymi naują autorės kūrybos etapą. Tai konceptualus pasakojimas, kuriame juodas šamotas tampa ne tik medžiaga, bet ir intelektualinių paieškų įrankiu. Ši filosofinė materijos ir būties sankirta brėžia dvasines erdvėlaikio ribas: tarp praeities ir ateities, vidinių bei išorinių pajautų, Vakarų ir Rytų mąstysenos polių.
Parodoje skleidžiasi egzistencinio sunkio našta: nuo praeinančios akimirkos nyksmo, galios ir inercijos iki trapaus Vidinio vaiko, žaidžiančio skaudžias slėpynes su pačiu savimi. Sienomis smingantys pušies spygliai ir desperatiški Įsitvėrimai medžiagoje palieka gilius rėžius, primindami, kad kiekvienas šauksmas tyloje ir saugi neregystė turi savo kainą ir atsakomybę. Penkių dalių kryžius, virtęs egzistencine Kryžkele, ir Susitaikę kūnai (omažas M. Abakanowicz) žymi tašką, kuriame privalu apsispręsti, su kokia tiesa žmogus lieka, kai visos išorinės atramos sutrupa. Šie ir kiti įspėjamieji riboženkliai – įsivaizduojami poapokaliptinio pasaulio artefaktai – kelia klausimą: kas mūsų laukia, jei pastarųjų metų pasaulio destrukcija nesiliaus?
Autorė ieško išeičių šiandienos žmogui, analizuoja vidinio ir išorinio pasaulio ribas, Vakarų kultūrai būdingą aktyvumą per galią ir Rytų tėkmės filosofiją. Šios paieškos – ne priešprieša, o siekimas pusiausvyros, pakviečiantis į Buvimo pratybas. Visa eks-pozicija veda link izoliuotos tamsios erdvės – Haiku stotelės, kurioje lankytojas patiria jutiminį virsmą – materialus pasaulis pasitraukia, užleisdamas vietą asmeniniam paty-rimui:
žvaigždėta naktis
tiek šviesos pakanka
likti savimi
„Riboženkliai“ – ne tik formų paroda. Tai kvietimas peržengti savo vidines ribas ir tarp juodų, faktūrinių paviršių surasti tą vienintelę ašį, kuri išlieka net ir tada, kai visas pasaulis aplink griūva.
Keramikos kūriniai: šamotas, grazūra, degimas 1250-1300 °C .

Paroda veiks iki gegužės 31 d.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Nuotr. V. Visockienės