2016 m. lapkričio 5 d. Dusetų dailės galerijoje atidaryta paroda SARTŲ FOTOVASARA 2016 bei pristatytas katalogas. Tai – fotoplenero, vykusio rugpjūčio 19-21 dienomis, rezultatas. Pleneras prie Sartų ežero vyko antrus metus iš eilės.

Tris dienas fotografuojantys poetai ir poeziją rašantys fotografai bandė išsiaiškinti, kas yra poezijos fotografiškumas arba fotografijos poetiškumas, buvo skaitomos paskaitos, analizuojama, diskutuojama.

„Fotografija yra sustabdyta akimirka: čia ir dabar ištikęs sustabdytas vaizdas – kaip čia ir dabar ištikusi tam tikra poetinė būsena. Kaip ir poezijoje, fotografijoje yra begalė stilių ir išraiškos formų. Menines vertes sudėlioja laikas ir kiti dėliotojai. Man labiau įdomios poetinės ir fotografinės būsenos, kuriose būnu, kai užsirašinėju tekstą, fiksuoju vaizdą, o paskui visa tai pavirsta galutiniu tekstu ar nuotrauka“ – katalogo pratarmėje teigia fotoplenero sumanytojas, vienas iš organizatorių poetas, fotografas Dainius Dirgėla.

Rašytojas, literatūros kritikas Saulius Vasiliauskas savo paskaitoje nagrinėjo ryšius tarp tikrovės, individo ir poezijos, remdamasis Algirdo Juliaus Greimo ir Rolando Barthes’o idėjomis: „Šiandien mums pirmiausia aktuali poezija, kylanti iš (per) kalbos (-ą), ir poezija, kylanti iš (per) fotografijos (-ą). Poezija, dėka bet kurio iš čia esančiųjų pastangų ir kūrybinių kompetencijų, tapusi eilėraščiu ar nuotrauka. Poezija, tame eilėraštyje arba nuotraukoje savitai užkoduota.“

Pranešimus taip pat skaitė Rimantas Bikulčius, Andrius Surgailis, su savo kūryba supažindino Ingrida Kepalaitė (rašanti uteniškių tarme), Jolanta Gegelevičiūtė, buvo pristatyti negalėjusių dalyvauti Alio Balbieriaus bei Gyčio Norvilo darbai.

Plenero metu lankytasi poetų, kilusių nuo Sartų, gimtinėse: Fausto Kiršos Senadvaryje, kur visus maloniai pasitiko sodybos šeimininkai Regina ir Arvydas Každailiai, su didele meile puoselėjantys poeto atminimą ; Antano Vienažindžio sodyboje-muziejuje Gipėnuose; Pauliaus Širvio Aleksandravėlėje, kur keliauninkai gražaus sutapimo dėka pateko į „Širvynę“ – poezijos ir muzikos šventę. Nors Mukulių dvaras labiausiai žinomas kaip generolo Piotro Vrangelio gimtinė, plenero dalyviai ir  jo neaplenkė, užsuko ir nepasigailėjo – buvo svetingai priimti ten vasarojančių daktaro Juozo Buzelio giminaičių. Fotogeniška aplinka keliautojams dovanojo daug įdomių kadrų, keletas jų buvo atrinkta į parodą. Aplankytos ir kitos įžymios Zarasų krašto vietos – Ilgio ežeras, Šavašos pažintinis takas, Dūburio ežero sala, Šlyninkos vandens malūnas, Sartų ežero apžvalgos bokštas.

Parodos dalyvių geografija gana plati – Vilnius, Utena, Panevėžys, Dusetos, Salakas, Švenčionėliai. Nemaža dalis parodos autorių priklauso gamtos fotografų klubui „Žalias skėtis“. Parodoje dalyvauja Alis Balbierius, Rimantas Bikulčius, Dainius Dirgėla, Jolanta Gegelevičiūtė, Dainius Gintalas, Algis Jakštas, Juozas Kaupas, Ingrida Kepalaitė, Gytis Norvilas, Normantė Ribokaitė, Alvydas Stauskas, Andrius Surgailis, Ričardas Šileika, Aivaras Troščenka, Saulius Vasiliauskas, Vilija Visockienė.

Plenero organizatorius – Kultūros centras Dusetų dailės galerija (nuoširdus ačiū projektą rašiusiai Ievai Špūrienei ir katalogą maketavusiai Rimai Simanavičienei). Projektą rėmė Lietuvos Kultūros Taryba, Zarasų rajono savivaldybė. Katalogą išleido UAB „Indra“ ir Kultūros centras Dusetų dailės galerija.

Nežinia, ar tai buvo tik sutapimas, ar organizatorių įžvalgumas pasirenkant plenerą SARTŲ FOTOVASARA 2016 vainikavusios parodos atidarymo datą, bet kitą rytą po jo atsibudome gausiai sningant – atėjo ankstyva žiema. Tad visus, dar nenorinčius pamiršti prabėgusios vasaros spalvų ir šilumos, iki gruodžio 8 d. kviečiame apsilankyti Dusetų dailės galerijoje.

Šiek tiek – apie parodoje kabančias, į katalogą suguldytas fotoįžvalgas – jų autorių pastebėtas, sugautas ir užkalbėtas fotoplenero (ir ne tik) metu. Teisybės dėlei būtina paminėti, kad metaforos priklauso vaizdų ir tekstų kūrėjams, aš visa tai tik sujungiau į žodžių montažą.

Alis Balbierius iš laiko nasrų traukia pagraužtas aguonų galvutes, kaštonus, giliukus, aptrupėjusius  žolynus  ir iš jų dėlioja tekstus, kuriuos perskaityti padeda saulė – jos nušviesti rašmenys meta šešėlius, o mums, anot Kaligrafijų autoriaus, belieka stebėtis ir gėrėtis natūralios destrukcijos grožiu.

 

Rimantas Bikulčius vaikšto po Nykstančius pasaulius, pilnus archeologinių lobių: štai purvinas lovos čiužinys, išgulėtas tamsos, ir stalas, nukrautas kažkokiais daiktais, užpiltais storu dulkių sluoksniu, ir besibraunanti pro lentomis grotuotus langus šviesa – vos tik ji susirango ant sujaukto grindų takelio, pasigirsta fotoaparato užrakto spragtelėjimas!

 

Šviesos atkakliai ieško ir Dainius Dirgėla – atsargiai praveria duris, paspirtas kirviu, stabteli ties popiečio saule, audžiančią naujus raštus senoje lovatiesėje… Galiausiai jo žvilgsnis sustoja akmeninės statulos akiduobėje, kurioje įsitaisiusi raudona blakė – kitokios šviesos šaltinio sergėtoja…

 

Jolanta Gegelevičiūtė rymo vėjuotame tarpduryje ir tyliai kartoja: nesu nei fotografė, nei poetė… Tačiau jos rieškutės, kišenės, sąsiuviniai pilni vaizdų ir žodžių, kuriuos ji randa ilgų pasivaikščiojimų metu, užkliuvus kojoms ar akims. Surankioja ir parsineša. Žodžius nuspalvina, vaizdus įžodina. Tai ir viskas, sako Jolanta, betgi žinome, kad tikrai ne…

 

Dainius Gintalas rikiuoja lauko išvietes, tvirtindamas, kad jas reikia prilyginti mažajai architektūrai. Tose sukiužusių arba išdailintų būdelių vienutėse ne tik patenkinamos natūralios reikmės, bet ir medituojama, skaičiuojamos žvaigždės, skaitoma, be abejo –  ir poezija…

 

Algis Jakštas – klasikinės poezijos ir klasikinės fotografijos saugotojas. Jo eilėraščių mintys susipina su vaizdinguose rūkuose skendinčių medžių šaknimis ir šakomis, kuriose suka lizdus vienatvė ir liūdesys, meilė ir prisiminimai, o neretai ir gandrai…

 

Juozas Kaupas atsiremia į trijų mylimų poetų – P. Širvio, M. Martinaičio ir J. Strielkūno tris eilėraščius ir dedikuoja jiems tris nuotraukas – tris pasibuvimus po mėnuliu, ryto rūke, ir tame lauke, kuriame jau nesimato  kaimo žmonių, eidavusių auštant ganyklon, paliktos brydės…

 

Och, kaip suskamba Ingridos Kepalaitės tarmiški pašmaikštavimai, kaip liejasi džiaugsmo upeliuku… o paskui nejučia perauga į beveik raudą : „Pasdalink su manim / Džiaugsmingu liūdesiā mirksniu / Kųsneliu dungaus.“

 

Gytis Norvilas kalbina požemių paukščius, suskridusius prie išskrostos poezijos avies kažkur Pandėlyje, pavasarį, žydint obelims. Kokia ji iškalbinga, toji dangiška skerdiena šiame „nutraukime“, kokia užrakinanti burnoje visas nereikalingas ištarmes ir pratarmes. Ir kalbą.

 

Normantė Ribokaitė nuveda vingiuotais takais per nuojautų miglas iki pilkumoje skendinčio horizonto… Sapną staiga suplėšo muzikos natos, išsprūdusios iš voratinklio, ir dūžta vitražai, ir suloja šuo, ir katinas nudreskia nagais paskutinį ramybės luobą, ir…

 

Alvydas Stauskas lieja Vandens metamorfozes – tirštą čiurlionišką chaosą, iš kurio išnyrantys pavidalai putų ir žolių klostėmis uždengia smėlio krantus, kruopščiai ir negailestingai paslėpdami Čia ir Dabar (nu)einančių pėdas.

 

Andrius Surgailis nuskina ryškiai raudoną rožę ir galantiškai dovanoja Florai. Šioji paskubomis sumaigo žiedą, užpučia lyrišką pienės pūką ir viską paslepia tamsiame kambarėlyje. Taip užgimsta ilgos ekspozicijos nature morte…

 

Ričardas Šileika niūniuodamas užšifruoja kasdienybę ir pasiūlo iš sidabro papuošalų, jausmų, delčios, amžinojo sekmadienio blyksnių atspėti siunčiamus signalus. Sklindančius iš neįmenamos pradžios. Nesuturimai.

 

Aivaras Troščenka sulieja medžius ir jų atspindžius, akmenis ir juos aptūpusius šešėlius, sustingdo wind‘ izmo mozaikoje. Tuoj tuoj ištiks minkštas miegas… tuoj tuoj pasirodys Murakamis, ganantis lietuviškas juodgalves… Bet sušvilpia garo švilpukas!

 

Sauliaus Vasiliausko – Be pavadinimų, tačiau jų ir nereikia. Taškus sudėlioja raudonas punktum žaliame, o estezę iššaukia magiškas šviesos ratas velnių pilname malūne. Minčių girnoms tarnauja veržli upė, tačiau kartkartėmis, ne laiku dažniausiai, sustingstanti. Apima nerimas…

 

Šių išvedžiojimų autorė įvynioja į žodžių šimtasiūlę kaliausę – strazdelį, stovintį kryžkelėje, menamoje Poeto gimtinėje. Su polietileno maišeliu ant galvos. Kad nekalbėtų, ko nereikia. Kaip ir andai. Rugpjūčio dangumi nuplasnoja fluorescencinių strimelių pulkelis.

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės ir R. Bikulčiaus