Ruduo – laisvas ir nerūpestingas, spalvingas ir improvizuojantis… Tokios rudens nuotaikos persikėlė į Dusetų dailės galeriją, kurioje spalio 14 d. įvyko fotomenininko Sigito Kondrato fotografijų parodos „Jazz…..“ pristatymas su dabar taip madingomis instaliacijomis, bet šį kartą jas kūrė gamta. Sodriai mėlynuose galerijos langų ekranuose švysčiojo vėjo nešami lapai, o jų paliktomis šviesos trajektorijomis lėtai judėjo susigūžusių praeivių figūrėlės – lyg akordai, ištrūkę iš šiltos ir jaukios salės, kurioje skambėjo džiazo muzikos garsai. Tiesa, tik iš garso kolonėlių, bet gal kada Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje suskambės ir tikras džiazo koncertas.

Sigito fotoimprovizacijos, kurias regime parodoje, tai virtuoziškai sustabdytos džiazo atlikėjų koncertinių pasirodymų akimirkos. Rašau „sustabdytos“, bet šis žodis tokiam fotografijos žanrui nelabai tinka – fotoaparatu fiksuojamas akimirkas ilgo išlaikymo būdas leidžia ištempti, pamatyti laike paliekamus žmonių judesių pėdsakus, gal net pačios muzikos spalvingą šleifą, tįstantį ir išnykstantį, vėl atsirandantį, stebinantį žiūrovus keistais, fantasmagoriškais pavidalais.

Į netradicinę parodą susirinko nemažas būrys žmonių – dusetiškiai, paties autoriaus šeima ir bičiuliai, iš Vilniaus bei Utenos atvyko gamtos fotografijos klubo „Žalias skėtis“ nariai , iš Zarasų – mero pavaduotojas Arnoldas Abramavičius.

Kaip pavyksta sustabdyti laiką? Kodėl džiazas? Į šiuos bei kitus mano pasmalsavimus mielai sutiko atsakyti parodos autorius fotomenininkas S. Kondratas.

Papasakokite apie save, savo vaikystę, apie tas valandas, praleistas su tėvu ryškinant nuotraukas raudonai apšviestame kambarėlyje – tai ir nulėmė apsisprendimą būti fotografu, ar buvo kitų priežasčių?

Taip, fotografijos man nereikėjo atradinėti – ji buvo su manimi visada beveik nuo pat gimimo. Mano tėvas buvo restauratorius, medžio drožėjas, bet daug fotografuodavo, dalyvaudavo parodose. Todėl didelė dalis mano „laisvalaikio“ praėjo prie raudonos, kartais prie tamsiai žalios lempos. Jis mane mokė visokių gudrybių, kaip išgauti norimą rezultatą, buriant rankomis ir pasigamintais trafaretais po didintuvu. Būčiau dar daugiau visko išmokęs, bet man nepatiko chemija. Jis pats kartais gamindavosi ryškalus ir kitokią chemiją, pasakojo man viską, bet čia, manau, reikia taip pat turėti polinkį būti šios virtuvės „kulinaru“. Tai čia turbūt mano tokia natūra – aš nei žmoniško maisto nemėgstu gaminti, nei mišinėlių foto popieriui ar juostelėms. Kas nulėmė apsisprendimą būti fotografu? O kas tai yra fotografas? Jei tas, kuris kažką nufotografuoja, tai mes beveik visi esame fotografais. Jei tas, kuriam kažkas įdomaus pavyksta iš nufotografuotų kadrų, tai daugelis esame fotografais. Jei tas, kurį domina kažkokia tema ir jis nori savo mintis išreikšti nuotrauka arba nuotraukų ciklu? Tuomet nedidelė dalis fotografuojančių gali kartais vadintis fotografais. Jei mane priskirti šiai kategorijai, tai aš kartais tampu fotografu. Pavyzdžiui, tampu juo, kai išgirstu džiazą ir ranka pradeda siekti fotoaparato. Retkarčiais fotografu tampu labai netikėtai, kai pamatau arba pagalvoju apie ką nors, ką norėčiau nufotografuoti, parodyti tai taip, kaip aš tai įsivaizduoju. Tai kartais nutinka spontaniškai, kartais būna dideli „nefotografiniai“ periodai. Jei fotografas yra tas, kas užsidirbinėja iš to duoną, tai mano apsisprendimą nulėmė labai netikėtas įvykis. Kažkada į mano automobilį atsitrenkė kita mašina. Aplankstė, bet nebaisiai. Tuomet aš gavau iš kaltininko pinigų ir nusprendžiau ne remontuoti ją, o nusipirkti, kaip tuomet maniau, gerą fotoaparatą. Taip ir padariau. Tuomet man atrodė, kad turėti tokį aparatą savo malonumui per didelė prabanga. Pamėginau pafotografuoti komerciškai. Kažkas išėjo, bet supratau, kad aš negaliu išgauti geros kokybės su tokiu objektyvu. Tuomet nusipirkau geresnį, nes kitaip negalėjau įdarbinti „dėžutės“. Dar kažką nufotografavau. Supratau, kad be studijinių blyksčių komercijos nepadarysiu, nes ten keliami visai kiti kokybės reikalavimai nei meniniams pasižaidimams. Tai taip ir užsisuko viskas.

Kodėl būtent džiazas? Ar netraukia fotografuoti kitokio muzikinio žanro koncertus?

Kalbėdamas apie fotografo sąvoką, užsiminiau apie džiazą, nes šiuo metu vyksta mano personalinė fotografijų paroda „Jazz…..“ Dusetų dailės galerijoje. Džiazas dėl to, kad man labai patinka ši muzika. Aš mažai fotografuoju koncertų, nes man tai neįdomu. Aš fotografuoju muzikantus. Grojančius, besiruošiančius koncertui, dainuojančius. Tai ne koncertų fotografija, tai šios muzikos vizualinė išraiška, kaip aš ją suprantu. Džiazas man patinka, jis būna labai įvairus. O jei jį atlieka, mano akimis žiūrint, fotogeniškas, turintis savo stiliuką atlikėjas ir organizatoriai nepašykšti tinkamos šviesos, mano ranka jau ieško fotoaparato, nors ne visada jis pasitaiko po ranka.

Nuotraukos labai įtaigios, skambančios. Kaip patys muzikantai jas vertina?

Jei atvirai, tai gaunu atsiliepimų toli gražu ne apie visas nuotraukas. Fotografuoju koncertų metu kartu su kitais fotografais, modeliai į mane nekreipia dėmesio. Jei išeina gerų nuotraukų, aš dažniausiai jas įkeliu į savo facebook profilį, „susidraugauju“ su atlikėju ir pažymiu jį. Atlikėjai tuo metu dažniausiai jau būna kitame pasaulio gale. Tuomet kartais sulaukiu pačių atlikėjų atsiliepimų. Įdomu, kad absoliuti dauguma gerų atsiliepimų (blogų nesu gavęs nė vieno), padėkų ir prašymų panaudoti nuotraukas gaunu iš užsienio muzikantų. Lietuviams tai nėra labai įdomu arba jie tiesiog neišskiria jų tarp kitų, dažniausiai reportažiškai nufotografuotų nuotraukų srauto.

Galiu papasakoti vieną įvykį, kuris man tuomet nebuvo malonus, bet dabar aš tai prisimenu, kaip gerą mano darbų įvertinimą. Vieno džiazo festivalio metu Kaune koncertavo Cassandra Wilson. Tik po to supratau, kad ji labai griežtai vertina nuotraukas ir netoleruoja nieko, kas jai nors kiek nepatinka. Prieš koncertą organizatoriai man kelis kartus skambino ir klausė, ar aš tikrai atvažiuosiu. Tai man pasirodė keista, nes nebuvau įsipareigojęs fotografuoti visų jų koncertų. Atėjęs prie koncertų salės sutikau būrį pasipiktinusių kolegų, kuriuos su fototechnika net pro duris neįleido. Paaiškėjo, kad iš visų akredituotų fotografų leidimą fotografuoti gavo tik du – aš ir mano kolega Vytautas Suslavičius. Mes pasirašėme griežtas sutartis dėl vaizdų konfidencialumo. Fotografuoti galima buvo tik kelių dainų metu, po kurių jos vadybininkai išsivedė mus iš salės, liepė atiduoti viską, kas buvo užfiksuota fotoaparatuose, ką vėliau peržiūrėjo Cassandra ir pati išrinko, kurias nuotraukas retušuoti. Išrinko, mano nuomone, niekam tikusias. Nusprendžiau ignoruoti jos pasirinkimą. Padariau tai, kas man labiausiai patiko ir nusiunčiau parodyti. Gavau labai gerą atsiliepimą. Tuomet paprašiau leidimo viešai leisti naudoti nuotraukas pagal savo nuožiūrą ir nedvejodama ji tai leido daryti.

Kokios džiazo muzikos pasaulio asmenybės užfiksuotos nuotraukose? Tikriausiai yra nemažai atlikėjų, kurių portretus norėtumėt įtraukti į savo fotogaleriją?

Iš tikrųjų, tai ne. Nežinau, ar tai gerai, bet man nesvarbu, kas groja. Kartais aš ateinu į įžymybės koncertą ir fotografuoju tik, tarkim, kažkur pakrašty grojantį kviestinį kontrabosistą, nes jis groja emocionaliai, stilingai atrodo, fotogeniškas, tame kampe tinkamas apšvietimas ir jis groja kontrabosu. Man labai svarbu, ar man patinka tai, ką tuomet girdžiu. Jei ne – nuotraukų nebus. Jei taip – aš džiazuoju kartu, tik vaizdais. Tuomet aš jau beveik nebegalvoju, ką reikia nustatinėti fotoaparate. Aš tiesiog fotografuoju. Labai mėgstu multiekspoziciją, todėl mano nuotraukos gimsta jau koncerto metu, ne kompiuteryje. Man pačiam labiausiai patinka ne tos nuotraukos, kuriose užfiksuota įžymybė, o tos, kurios buvo nufotografuotos man labai patinkančio koncerto metu.

Kur dar buvo rodyta ši paroda?

Ši paroda tokiame pavidale, koks dabar yra, pirmą kartą buvo parodyta Bulgarijoje, Sofijoje, Sredets galerijoje Lietuvos Respublikos ambasados Bulgarijoje iniciatyva Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai užbaigimo ir simbolinio pirmininkavimo perdavimo Graikijai proga. Ta proga noriu padėkoti tuometiniam Lietuvos Respublikos ambasadoriui Bulgarijoje Dariui Gaidžiui už suteiktą galimybę ir paramą, be kurios šis fotografijų ciklas nebūtų toks, kokį šiuo metu galima išvysti Dusetų dailės galerijoje.

Parodą dar galima buvo pamatyti Vilniuje, Meno lofte vienos dienos instaliacijoje Džemas, kurio metu buvo eksponuojamos nuotraukos ir dainavo Laura Budreckytė kartu su Vytautu Skudu ir Pauliumi Zdanavičiumi.

Taigi, šiuo metu Dusetose pirmą kartą Lietuvoje eksponuojama ši paroda.

Džiazas – labai plati sąvoka… Kokia jo kryptis mėgstamiausia?

Taip, džiazas labai įvairus. Užsikrėčiau juo dar mokydamasis mokyklos paskutinėse klasėse. Taip truputį netikėtai. Turėjau vyresnį draugą, kuris klausydavo džiazo. Būtent lankydamasis pas jį ir išgirdau to džiazo, kurio po truputį norėjau pasiklausyti dar ir dar. Nuo to laiko ši muzika daugiau ar mažiau vis skamba mano aplinkoj. Viena pirmųjų mano įsigytų vinilinių plokštelių buvo V. Tarasovo ATTO. Klausydamasis jų, susikurdavau vaizdinių, „iliustruojančių“ tą muziką. Būtent dėl to, kad ši muzika tokiu būdu atėjo į mano gyvenimą, aš dar ilgą laiką koncertuose negalėdavau žiūrėti į muzikantus. Viso koncerto metu sėdėdavau užsimerkęs. Galėdavau žiūrėti tik tuomet, kai man nepatikdavo muzika. Aš turėjau įsivaizdavimą, kaip ji turėjo atrodyti ir tai nesutapdavo su tuo, ką matydavau koncerto metu. Supratau, kad tai yra nesąmonė, todėl stengiausi atsikratyti šitos ydos. Labiausiai tai pavykdavo per avangardinio (free) džiazo koncertus. Dažnai būdavo įdomu žiūrėti, kas vyksta scenoje. Po kurio laiko visa tai virto fotografijomis. Matyt būtent dėl to man įdomiausia avangardinė džiazo muzika. Ne juodas avangardas, bet tos krypties muzika. Ir kuo labiau tai krypsta į lengvas džiazo melodijas, tuo mane tai mažiau domina.

Ar būnant koncerte momento gaudymas netrukdo atsiduoti pačiai muzikai?

Labai aišku, kad tą klausimą uždavė fotografuojantis žmogus. Tikrai taip. Gali keistai nuskambėti, kad fotografuodamas aš negaliu normaliai klausytis muzikos, bet tuo pačiu aš džiazuoju kartu su muzikantais. Bet taip yra. Tiesiog tai du skirtingi būviai. Panašiai, kaip ir patiems muzikantams. Jie patys groja scenoje, negirdi to, ką girdi klausytojas, bet patys dalyvauja tos muzikos kūrime. Kai kokiame nors festivalyje fotografuoju visuose koncertuose, kartais labai apsidžiaugiu, kai leidžia fotografuoti tik pirmų kelių dainų metu. Tuomet galiu ramiai pasiklausyti.

Ką dar fotografuojate, iš ko valgote duoną?

Dar fotografuoju reklamai. Ten visai kas kita. Dirbu komandoje. Fotografas profesionalas negali sau leisti laukti, kada jam pasirodys mūza. Reikia viską padaryti taip, kaip sutarta, tada, kada sutarta, apgalvoti, ką papildomo reikia dar nufotografuoti, jei post produkcijos metu prireiks papildomos medžiagos ir t.t. Komercinė ir “tikroji” fotografija retai kada būna panašios. Yra kiti tikslai, kiti uždaviniai.

Paskutiniu metu vis daugiau dirbu su garsu. Vis traukia prie muzikos, garso apdorojimo. Mano foto ir garso įrašų studija MIC&EYE šiuo metu yra po vienu stogu, dalijasi bendra erdve. Įrašinėju muzikos grupes, miksuoju, dirbu garsistu gyvuose renginiuose. Komandoje kuriame garso reklamas, garso takelius filmams, garso dizainą.

Kokie keliai atvedė į Dusetas? Gal būnant čia, ramybės oazėje, kyla naujų idėjų?

Mes turime sodybą Sadūnuose. Tai beveik Dusetų priemiestis. Įsigijome ją atsitiktinai. Viena moteris pardavinėjo sodybą. Nusprendėme atvažiuoti pasižiūrėti ir mums patiko. Bet pats atvykimas į šį kraštą matyt buvo užplanuotas aukštesnių jėgų. Manau ne tiek sodyba, kiek šis kraštas, kaip magnetas nestipriai, bet pastoviai traukia menininkus, kurie arba čia apsigyvena, arba jaučia poreikį vis atvažiuoti.

Dabartinis pasaulis vis labiau tampa skaitmeniniu. Ar nekyla nostalgija analoginei fotografijai?

Aš prisitaikiau prie skaitmeninio pasaulio. Man tai nėra svetima. Mane nuo vaikystės lydi skaitmeninė technika. Iš pradžių dideli skaičiavimo centrai, po to personaliniai kompiuteriai. Kas liečia fotografiją, aš sau esu užsibrėžęs kartelę, kurią peržengęs jau pradėčiau užsiiminėti ne fotografija, bet kompiuterine grafika. Tai labai paprasta taisyklė. Negalima kompiuterio pagalba daryti to, ko, nors ir labai sunkiai, bet būtų neįmanoma padaryti didintuvo pagalba. Nuotraukas stengiuosi apdoroti taip, kad nesimatytų jokių kompiuterinių artefaktų. Nuotraukų gamintojai kartais manęs net paklausia, ar failai yra skenuoti iš negatyvų? Nostalgijos analoginei fotografijai beveik nėra. Kad ji neužeitų, savo laiku aš nusipirkau didelio formato dumplinį šiuolaikinį fotoaparatą. Motyvai, tiesa, buvo du – analoginė fotografija su visiškai fotografo norams pasiduodančiu fotoaparatu ir vis geresnės kokybės siekimas komerciniams darbams. Kai kuriuos, nors ir nedažnus, komercinius užsakymus aš fotografuoju šia kamera.

Artimiausi kūrybiniai planai?

Kaip minėjau, fotografu aš tampu tuomet, kai šauna į galvą. Neturiu susirašęs planelio, kurį reikia įvykdyti iki gyvenimo pabaigos. Ir temos, reikalaujančios daugelio metų fotografavimo, ne man. Aš jų turbūt niekad nepabaigčiau. Nebent džiazas išliks ilgam. Galbūt su pertraukomis, bet visam gyvenimui…

Vilija Visockienė

Nuotr. autorės