Kovo 16 d. Kultūros centro Dusetų dailės galerijos padalinio Antazavės dvaras vadovė, parodos kuratorė Liliana Žutautienė pakvietė į neeilinį parodų atidarymą – savotišką performansą. Nuoširdus, šiltas Lilianos pokalbis su parodų autorėmis palaipsniui išsivystė į platų jų kūrinių aptarimą su žiūrovais, dar vėliau klausėmės Solveigos parašyto apsakymo bei istorijų apie jos emocinį sugrįžimą į Dervinių kaimelį, įdomių sutapimų lydimas pažintis su čionykščiais žmonėmis. Išgirdome ir derviniškės Indrės Klimkaitės perskaitytą iš Zarasų kilusios poetės Jurgitos Jasponytės esė „Kitų raganų snieguolės“. Šios abi Solveigos ir Ingos parodos ir apie tai, kad atsitiktinumų nebūna, kad sutapimais būtis mums siunčia užšifruotus pranešimus.

Sutapo, kad ši popietė buvo apie moteris, jų išskirtinį žvilgsnį į kūrybą, apie iš siūlų likučių numegztas spalvingas vilnones kojines, kuriomis apsiavusios moterys įgauna truputį raganiškų galių savo kūryba keisti pasaulį ir keistis pačioms.

Sutapo ir parodų datos, menininkių tai dienai pasirinkta apranga, tapybos ir fotografijos dermė. Parodos tarpusavyje persipina būsenomis ir spalvomis, magiškojo realizmo virpuliu, vilnijančiu per žiūrinčiojo sąmonę, užpildančios ją naujomis istorijomis apie… Apie ką – užsukite sužinoti patys, paroda veiks iki balandžio 12 d.

SOLVEIGOS GUTAUTĖS tapybos paroda „(PRA)REGĖJIMAI – MANA ČIA BŪTA“

Aukštaitiškas parodos pavadinimas „Mana čia būta”- tai asmeniškas susitapatinimas su Aukštaitijos regionu. „Anksti išėjus seneliams, rodos, buvau užmiršusi, kad esu aukštaitė.“- sako autorė. Aukštaitiška anotacija kuria emocinį ryšį su šio regiono senakuriais – per bendravimą ir pasakojimus iš patirties. Solveiga Gutautė parodos atidarymo proga pasidalino asmeninėmis gyvenimiškomis istorijomis, kurios galbūt padės žiūrovams giliau suvokti tiek autorės kūrybą ir tapatybę, tiek permąstyti save.

Parodos anotacija aukštaitiškai: A vyskas prasdėja tadu, kai kai preš ketverta metų keliaudama pa Aukštaityjų supratau, kad čia mana tėviske. Unksti išęjus seneliam, rodas, buvau net ažmiršus, kad esu aukštaite. Kai važinėdavam šituos kraštuos ir besgražėdami gamtu, kai vienų rozu prasitariau – šituos kraštuos aš gyvinč. Tai va, parajau nama, mana miela Aukštaitija! Šitas mana maliavones neturi pavadinimų – juos suskursta patys jūs, žiūrovai. Aš net nemysliju pasakinėt, kaip ir kū jūs turit jauste. Jausmai pasitaika visakie. Myslykit, svajokit ir būkit su savim. Ir tai dar ne viskas! Sutapimų virtinė atvedė prie to, kad tą pačią dieną Antazavės dvare atsidaro pažįstamos fotomenininkės Ingos Dingos paroda „Dar vienas šansas”, o abiejų parodų darbai mistiniu būdu dera tarpusavyje ir praturtina vieni kitus naujomis įžvalgomis ir sąsajomis.

INGOS DINGOS personalinė paroda „DAR VIENAS ŠANSAS“.

„ŠANSAS?.. Ne kitaip! Gavusi kvietimą surengti parodą ypatingos energetikos vietoje – Antazavėje – dvejojau gal tik akimirką. Mistinis kraštas, kuriame draugės šeimos dėka semiuosi vidinės pusiausvyros jau ilgiau nei dešimtmetį, tapo ir parodos naratyvu, ir įrėminimu. Fotografijos, padarytos seniau apleistame Antazavės dvare, sugrįžta į jį, atsinaujinusį, spindintį, gyvenantį naują kultūros avilio gyvenimą. Iš gresiančios užmaršties, nusipurtę dulkes, atspaudai atkeliauja pasipuošę vintažiniais, iš antrų ar kažkelintų rankų-turgelių-palėpių perimtais rėmeliais… Ir tai dar ne viskas!“

V. Visockienės nuotr.